Jaunoji karta turbūt niekada nesupras kas yra geras veiksmo filmas, juolab kai XXI amžiuj niekas jų nebegamina. Stallone, Schwarzeneggeris, Willisas – pavardės su kuriomis užaugom ir kurias prisimenam su malonia nostalgija. Jasonas Stathamas turbūt buvo vienas iš tokių berniukų, todėl dėl begalinės meilės veiksmo filmams kasmet mums dovanoja bent po vieną savo.
Anksčiau veiksmo kinas orientuodavosi į paguldytų lavonų kiekį, grandiozinius sprogimus ir niekada nesibaigiančių kulkų debesis. Stathamas pradėjęs karjerą Guy Ritchie juostose išlaiko ir tęsia intelektualaus veiksmo kino tradiciją. Pernai padovanojęs Mechaniką, grįžta blogo faro vaidmenyje, juostoje Blitz.
Blitzas – pareigūnus žudantis manjakas. Stathamas – blogas faras, bandantis jį pagauti. Čia ir prasideda katės ir pelės žaidimas, katras greičiau triumfuos. Gal Blitz ir nėra to seno gero nenugalimo herojaus, nesibaigiančių apkabų ir krūvos lavonų, bet visa tai atperka bandymas būti intelektualiu veiksmo filmu.
Blitzas būtų ganėtinai standartinis veiksmo kinas, jeigu ne tas būtent Stathamui būdingas bruožas pabaigą pasukti tokia linkme, kad neigiami atsiliepimai paprasčiausiai neįmanomi.
7/10
Iš Fincherio diriguotų orkestrų iki šiol teko susidurti vos su 3. Pribloškiantis ir nuraunantis Kovos Klubas, turbūt, kad nesu didelis Morgano Freemano gerbėjas, nelabai sužavėjęs Se7en ir stipriai pervertintas Socialinis Tinklapis. Būtent dėl to skeptiškai ir prieštaringai žiūrėjau ir į naujausią Fincherio projektą.
Visuomet garsėjęs kaip Holiduvo Kung Fu meistras, pats atliekantis visus kaskadinius triukus savo 100-ajame filme Džekis Čanas nusifilmavo grįžęs namo į Kiniją. Kad jubiliejus būtų dar įsimintinesnis aktorius net tik, kad atliko vieną pagrindinių vaidmenų istorinėje juostoje apie savo tėvynės revoliuciją, bet ir pats atsisėdo į režisieriaus kėdę.
Dažnai 9 dešimtmečio bei senesni veiksmo ar fantastikos filmai atrodo idiotiški ir juokingi. Bet taip yra dėl to, kad šiuolaikinių technologijų raida ir pažanga išlepino mus tiek, kad dažnas net akies krašteliu nesiruošia žiūrėti į modeliuotojų rankomis sukurtus, tam laikmečiui pritrenkiančius, efektus. Būtent toks yra ir 1980m. Flešas Gordonas, kurio visas veiksmas vyksta kažkur tolimoje galaktikoje, pilnoje įvairiausio plauko keistų planetų ir jose knibždančių padarų, o jų vaizdavimas mažų mažiausiai atrodo juokingas.
Kodėl filmai turintys potencialą būti ganėtinai nebloga komedija ima ir pasuka tokia linkme, kad juos žiūrint viskas atrodo nežmoniškai lėkšta, buka ir ima erzinti? Horrible Bosses galėjo būti vienas iš tų juokingų filmų apie geležinę bosų priespaudą prieš vargšus valstiečius, kurie galų gale susimoko ir nuverčia tironą. Iš dalies taip ir yra, tik kad visa tai ima aiškėti ne kiek filmo eigoje, kiek per pirmas 15 minučių. Visa kita tėra viena didelė nesąmonė, sudaryta iš nejuokingų erzinančių situacijų ir nuolatos kinkas drebinančių veikėjų.
