Pasaka apie Dardolainą

Kažkada čia, prieš penkis bilijardus metų, tolimoj planetoj Katedrone įvyko karas, nusinešęs ne vieno namo stogą. Mūšiai buvo tokie žiaurūs, kad net artimuose kaimuose girdėjos sprogimai, blykčiojo lazerių šūviai ir bildėjo tvartai. Esmė, kad žiauru buvo. Mirė ne vienas ruonis ir ne 2 šeškai. Išgyveno tik karą pradėjusi kiaunių padermė. Geriausia tai, kad jos buvo visiškai bukos, bet turėjo ultimate rudus skydus, saugančius nuo lazerių ir kitokios žalos. Bet vieną dieną, kai dangui švietė kūdikis saulė, o žolės jau nė stiebo nebesimatė, kiaunių Fiureris buvo paslaptingai nužudytas. Nieks nežinojo nei kaip, nei kas tai padarė, tik suniokotoj žemėj buvo įsispaudę didžiuliai pėdsakai, kuriais sekant, jie ties 3 akmeniu išnyko.

Visiškai nieks negalėjo paaiškint kodėl, bet gan tolimoj planetoj sklido gandas, kad vienas po kito krenta gražiausi moteriško sudėjimo vyrai. Esmė, kad buvo tokia princesė, kuri save laikė visų svarbiausiu aparatu pasaulyje, ir tie kurie norėjo jos kojos. Nu arba rankos, turėjo nugalėt jos piktąjį šunį Dardolainą. Visi visokiom priemonėm bandė: ir plikom rankom,  ir su pirštinėm, ir šaudė, ir pjovė, ir prisijaukint bandė – visi likdavo sutriuškinti. Ir atsirado šaly kažkoks kuprotas nykštukas Trintas, kuris už tam tikrą kiekį cukraus papasakodavo nebūtus būtus dalykus. Taip šalyje pasklido gandas apie paslaptingą technologiją, galinčią įveikti princesės šunį.
Visi kas norėjo princesės kojos. Arba rankos. Ėjo. Ėjo tris žingsnius į kairę nuo pakilimo tako, 2 žingsnius atgal, 17 kulversčių į dešinę ir 2 šuoliukus į priekį. 23 pėdas kairėn ir toliau visą laik tiesiai, kad rastų tai, kas gali išpildyti jų norus. Bet neivienas negrįžo. Tie, kurie ėjo netoli prakeiktojo urvo, pasakoja girdėję riksmus, varvančio vandens garsus ir regėję moteriškai atrodančius vyrus perkąstom gerklėm prikištom giliukų.

Bet kad ir kaip buvo sunku, niekas nenustojo bandę. Metai ėjo, princesė seno ir netikėtai iš tolimos šalies už 9 marių ir 4 upių atkeliavo princas Šešėlis. Jis pažadėjo, kad suras prakeiktąjį urvą, įveiks prakeiksmą ir grįš nugalėti Dardolainą.  Bėgo metai, princas vis negrįžo. Princesei jau ir paskutiniai dantys baigė iškristi, bet Šešėlis nesirodė. Ir vieną dieną, kai kūdikis saulė buvo pasislėpęs už debesų, miestą sukrėtė varpų gaudesys. Miesto aikštėje buriavosi žmonės. Ant didžiojo akmens stovėjo Šešėlis.

Minia stovėjo nuščiuvus. Šešėlis nebebuvo toks grakštus kaip tadais, kai žadėjo Dardolaino galą ir reiškė pamylėsiąs princesę. Jo kojos virpėjo, ant akmens vos laikėsi. Nors rankos buvo sutvarstytos, bet ant plikos odos matės įkandimų ir įdrėskimų žymės. Pusė jo veido buvo sutvarstyta, o vietoj akies kyšojo didžiulis gniutulas, ir tik pats Šešėlis ir vienas Dievas žinojo, kas ten.  Jo auksiniai karčiai, nebestovėjo taip kaip tadais, kai kūdikis saulė juokėsi iš jo pasipūtėliškos savimeilės nukritus nuo arklio. Ten, kur kadaise buvo švytintys balti dantys, žiojėjo skylės, vietomis matėsi giliukai.  “Septynios“ veriančiu, kažkada kerinčiu, balsu sumurmėjo princas ir krito negyvas.

Daugelis bandė suprasti, dar daugiau bandė  atspėti, kiek mažiau – išburti ir tik trys patvirtinti, kad šios šalies gūdžiausiose gelmėse glūdi didi galia, kažkada pasodinusi taikos ir ramybės sėklą, bet pražudžiusi šitiek gražių vyrų. Galia saugoma 7 ištikimų  įtūžusių voverių. Galia vadinama Mecha.