Teisingai sako, kad su norais atsargiau, nes jie visai nelauktai išsipildyt gali, o jau kai išsipildo gali pradėt gailėtis, kad išvis apie tai net pagalvojai. Va taip buvo ir tokiai vienai mergaitei Mirai. Gyveno jinai.. amm, nelabai laimingai su savo tėvais ir jaunesniu broliu Yuuki, Tokijuj. Nusivylus visu pasauliu, kaip ir daugelis tokio amžiaus paauglių, jinai keikė savo gyvenimą ir pasaulį, o visą savo laisvalaikį praleisdavo minkydama telefono mygtukus. Nematydama šioj žemėj nieko gero, panoro kartą vaikas, kad pasaulis tiesiog imtų ir sulūžtų. Iš tavo lūpų tiesiai dievui į ausis. Noras išsipildė. Tokijų sukrėtė smarkus žemės drebėjimas, o ji su savo mažuoju broliu atsidūrė pačiame įvykio centre.
Anime nėra kažkoks labai ypatingas, sukrečiantis ar toks kur negali atsitraukt. Jis paprastas, šiltas ir realistiškas. Nėr čia kažkokių herojų, super galių, mūšių, mechų, teletabių ar kažko super įstabaus. Tai istorija apie žmones, tokius pačius kaip mes, netikėtai ištiktus nelaimės ir apie tai, kaip jie stengias išgyventi šią siaubingą dieną ir grįžti namo pas artimuosius. Visas anime – kelionė. Kelionė žmonių, kurių iš esmės visiškai niekas nesieja, tik tikslas ir troškimas pamatyti artimuosius. Realiai kyla, klausimas: jei nėr mechų, super galių, kovų, kodėl išvis jį žiūrėti? Atsakymas paprastas: veikėjų vystymas. Sunku dabar sugalvot kitą anime, kur per 11 epizodų būtų kardinaliai pakeičiamas veikėjų mąstymas, elgsena, vertybės. Ir kas įdomiausia, nesijaučia, kad visa tai būtų skubotai ar per greit sumalta. Viskas vyksta labai natūraliai ir realistiškai, kad net nėra prie ko prikibti.
Techninė pusė tikrai nuostabi, nežinau net prie ko prisikabint. Ne veltui BONES. Tiek piešimas, tiek garsas, tiek spec. efektai skaniai sueina, gal tik OST neįsimintinas, bet pabaigai galima paminėt, kad animas tikrai vienas geresnių šiais metais. Tik dar toks niuansas, kad pabaiga gali vieniems labai patikti, kitus nuvilti ir papiktinti. Asmeniškai man – patiko.
kinoGIDAS 