Šiais laikais darosi vis sunkiau surasti gerą Kalėdinį filmą. tokį, kuris atskleistų tikrąją Kalėdų dvasią, sumaišytų geros nuotaikos užtaisą arba bent jau priverstų pasinerti į apmąstymus. Metai iš metų Holivudas bando kepti kažką panašaus į Kalėdines, vartotojui draugiškas kino juostas, bet visuomet gaunasi vis tas pats, šimtus kartų matytas, romantinis arba šeimyninis chlamas, todėl tenka arba žiūrėti jau laiko patikrintas juostas, arba pasiknisti po gilią kino istoriją.
Ir iš ties, galbūt ir gerai, kad modernieji laikai turi tą prakeiktą komercijos gyslą, dėl kurios esi priverstas praleisti visą naują šventinę produkciją, nes tik tada gali atsigręžti į klasiką, o klasika, kaip žinia niekados nesensta.
It’s a Wonderful Life – kalėdinė Franko Capros drama, tituluojama, kaip vienas geriausių Kalėdinių filmų iš ties yra šedevras, priverčiantis susimąstyti apie savo egzistavimo prasmę, apie tai, (daugiau…)
Tom Waits – muzikantas, dainininkas, aktorius ir šiaip gana spalvinga asmenybė. Kodėl pradedu nuo jo? Skaitykit toliau.
Nepriklausomybės Diena, Armagedonas, Diena po Rytojaus, 2012, Skyline – tai tik keli filmai apie vienokią ar kitokią pasaulio pabaigą, tik kad ten vis tas nenugalimas amerikietis kišasi net ten, kur viskam vadovauja motina gamta. Larsas Von Trieras nusprendė nevynioti žiūrovo į vatą ir nepraėjus nė penkiolikai filmo minučių, be jokių užuolankų, parodė, kad šį kartą Briusas Vilisas nenuskris į mėlyną planetą ir pragręžęs ten skylę žmonijos neišgelbės.
Ne tik, kad reklamuotas filmo siužetas, bet ir pavadinimas, nuo pat pradžios šaukė tikėtis kažko panašaus į Stathamo Transporterį. Kažko panašaus į vairuotoją už solidžią sumelę padedantį įvairaus plauko sukčiams pasprukti iš nusikaltimo vietos, iki tol, kol moteris pažadina jame meilę ir pradeda keisti herojaus gyvenimą. Kažko su daug veiksmo ir vis didėjančia krūva lavonų. Iš vienos pusės Drive būtent toks ir yra: dar vienas Transporteris, tik kad skirtas, labiau protauti mėgstančiai publikai.
Vos perskaitęs scenarijų, Johnny Deppas žinojo koks absurdiškas ir keistas bus šis filmas, bet nenorėdamas visą gyvenimą būti TV serialo saldainiuku sutiko filmuotis Johno Waterso miuzikle. Galutinis rezultatas gavosi panašus į tą, kurio tikėjosi ir filmo žvaigždė, visgi Cry-Baby išėjo pilnas įvairių senuose filmuose sutinkamų simbolių, Beni Hilo Šou lygio humoro, lėkštų dialogų, bet taikliai pavaizduotų įvairiausio plauko stereotipų ir situacijų, svaiginančio šėlsmo ir patrakusio, paties Johnny Deppo atliekmo, rokenrolo. Tokio, kaip ir tas jaunatviškas maksimalizmas, kuriuo užsikrėtę visi maištaujantys paaugliai.
kinoGIDAS 