Archyvas pagal gruodžio, 2011


Nežinau, ar gera mintis pažintį su Larsu von Trieru pradėti nuo vieno iš kontraversiškiausių jo filmų, kurį, išduosiu, iki galo ištvers tik stipriausi.

Nuo pat pradžių žinojau, kad šis režisierius padarys viską, kas prieštarauja šilto ir draugiško kino normoms, bet tokių kraštutinumų ir estetikos ribų peržengimo niekada nebūčiau susapnavęs. Antikristas sugriauna viską, kas yra tyra ir malonu, suardydamas žiūrovo vidinę harmoniją, priversdamas bjaurėtis ne tik filmu, bet ir pačiu režisieriumi. Bjaurėtis arba žavėtis. Žavėtis iškreiptu von Triero pasaulio vaizdu, žmogiškų vertybių išniekinimu, nuostabiu kinematografijos spektakliu ir religija, tokia, prie kokios mes nesame įpratę.

Antikriste von Trieras rodo rojų Šėtono akimis, visą pasaulį nudažydamas šaltomis ir blankiomis spalvomis, garsu sukurdamas atmosferą, kurioje net nepajusite kaip jūsų kvėpavimas lėtėja, o atodūsiai darosi vis gilesni ir gilesni.

9/10

Rum Diary / Romo Dienoraštis (2011)

Posted: 5 gruodžio, 2011 in Drama, Komedija

Būna, kad filmo reklaminė kampanija iškelia juostą į tokias aukštumas, kad ją pažiūrėjęs supranti, jog veltui iššvaistei pusantros valandos, kaip atsitiko su Skyline, o būna, kad lengvas ir lipšnus treileris su žymiais aktoriais tiesiog bando į kino sales pritraukti mažiau išprususią akį. Būtent tai padarė ir Romo Dienoraštis.

Humoru paremtas ir lengvabūdiškas reklaminis filmukas nuteikia ir tokiam pačiam filmui, bet vos juostai prasidėjus supranti, kad tai tik buvo priedanga privilioti minią, kuri lengvai susigundo didele humoro doze, gašliomis nešvankybėmis ir litrais besilaistančiu alkoholiu. Toks iš pažiūros yra ir Romo Dienoraštis, bet net neįpusėjus Briusas Robinsonas numeta nešvaria politika, trupučiu rasizmo, trupučiu humoro, trupučiu meilės, idealistinėmis pažiūromis ir stipriai romu permirkusią bombą, kuri privers į visą reikalą pažiūrėti rimtai.

8/10


Jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad Vilio Vonkos šokolado fabrikas bus skirtas mažesnio amžiaus žiūrovui, bet pamatyti norėjau ne tik kaip dar vieną filmą iš Johnny Deppo repertuaro, bet ir dėl kadaise skaityto interviu su ponu Mansonu, kuriame šis tapatina Vilį Vonką su gundytoju – pačiu nelabuoju. Žinoma jis kalbėjo apie senąją 1971 metų versiją, bet kažkur giliai tikėjausi, kad ir Timo Burtono perdirbinys turės tą tamsiąją pusę.

Negaliu sakyti, kad neturėjo (kad ir kokia silpna ir neatskleista ji buvo), o ir originalo matyti neteko, kad galėčiau lyginti, bet Charlie and the Chocolate Factory nepateisino mano lūkesčių ir viskas kuom šis filmas gali puikuotis tėra gražiai padarytas industrinis miestas, linksmi Umpa-Lumpos, stipriai akcentuojamos šeimos vertybės ir kaip visada žavinti Deppo vaidyba.

5/10