The Iron Lady / Geležinė Ledi (2011)

Nuo pat mažens Margaret buvo mokoma išsiskirti iš minios, nesekti kažkieno pėdsakais, o mintis savo kelią. Būtent dėl šių savybių dabar ji tituluojama kaip geležinė ledi, kaip viena galingiausių kada nors gyvenusių moterų. Ne kitokią ją vaizduoja ir Phyllida Lloyd ir visai nesvarbu ar tai Britanijos ministrė pirmininkė, ar Alzheimerio palaužta moteriškė.

The Iron Lady tai kaip paminklas priminti Margaret Thatcher žygiams, paminklas moteriai, prasiskynusiai kelią tarp ją žeminusių ir pajuokusių, moteriai, kuri tikėjo savimi ir drąsiai žengė pirmyn. Paminklas, kurį Phyllida Lloyd nukalė ypač įmantriai istoriją pasakodama prisiminimais, sapnais ir vizijomis, viską padailindama skoningu ir taikliai įsipaišančiu humoru. Paminklas, Meryl Streep atnešęs oskarą, o mus supažindinęs su geležinės ledi fenomenu.

9/10

The Artist / Artistas (2011)

Iškart įspėju, kad tai kitoks filmas, nei visi esame pratę. Tai filmas iš tų laikų, kai kinas buvo šviežias reiškinys. Tai filmas, kurio metu britai atsistoję išėjo ir paprašė grąžinti pinigus, nes jame nebuvo garso. Tai duoklė nebyliajam kinui.

Artistas neturi jokių specialiųjų efektų, neturi kažkokio intriguojančio ir kvapą užimančio scenarijaus, galų gale, neturi net ir eiliniam filmui būdingo veiksmo. Vis gi juosta įtraukia į savo nespalvotą ir nebylų pasaulį iki pat paskutinės minutės ir niekada nežinai, kada ir kaip įvyks lemtingas posūkis ir pono Valentino istorija pasibaigs. Jeigu tai jūsų neužveda, filmas paperka savo nuoširdumu, jausmais ir tobulai sumontuotomis nebyliomis scenomis be garsų, kuriuos esame pratę girdėti, garsų, kuriuos bando piešti mūsų vaizduotė, bet jų nebuvimas tik suspaudžia širdį ir pajunti, vis dar neišblėsusią, nebylaus kino sielą.

9/10

Immortals / Nemirtingieji (2011)

Graikų mitologiją mėgstu. Jei po akim pasitaiko viena kita šio laikotarpio ekranizacija, filmas iškart įtraukiamas į mano žiūrimų sąrašą. Po įspūdingo 300 debiuto Immortals laukiau kaip šuo laukia, kol jam numes skanesnį kaulą. Deja dėl išpopuliarėjusių 3D technologijų, nuo kurių man skauda akis ir galvą, tokius reginius tenka žiūrėti ne kino salėje, ne pilnos kokybės, neišbaigtus. Tad ar tas ilgas laukimas nebuvo veltui?

Iš pirmo žvilgsnio Nemirtingieji žadėjo būti purvinas ir kruvinas perliukas, bet mano didžiam nusivylimui viso to, ką žadėjo anonsas, teko laukti bene iki filmo pabaigos. Ilga ir niekur neskubanti įžanga, besimėtantis scenarijus, kurio iki galo taip ir nesupratau. Ar autoriai norėjo parodyti legendą apie Tesėją, Epiruso lanką, ar nesibaigiančią Olimpo Dievų ir purvinų kraugerių Titanų kovą, į kurios sūkurį įtraukiami ir, atrodo, niekuo dėti mirtingieji. Visko daug, bet kartu ir nieko.

Flypaper (2011)

Kaip iškepti tobulą banko apiplėšimą? Pradžiai išsirenkam bet kokį banką, paperkam jo apsaugos darbuotoją, ir turim laisvą įėjimą ir išėjimą iš nusikaltimo vietos. Toliau imam žydą, juodaodį ir britą, Vuolia – tobula komanda, mūsų nešvariam darbui! Skamba patraukliai, tiesa? Bet palaukite, jei paskambinsite dabar, nemokamai gausite dar porą rednekų, o jei užsisakysite per 10 minučių, prie komplekto pridėsime ir krūvą, visiškai ne pagal situaciją reaguojančių, įkaitų.

Iš Flypaper gavosi smagi ir stilinga mišrainė apie tai, kaip vertėtų ir kartu nevertėtų užsiimti kriminaline veikla, kurios absurdiškos ir komiškos situacijos, suvyniotos į didelį ir painų “Pagirių“ stiliaus detektyvą, pabarstytą visiškai nurautais ir originaliais veikėjais kartu susipina į virtinę kuriozų, kurie galų gale virsta visai ne tuo, kuo turėjo būti.

8/10

Kaip Mes Žaidėme Revoliuciją (2012)

Šiais laikais, kai viskas prieinama ir galima, net nesusimąstome, kad ne taip ir seniai, buvo laikai, kai už menkiausią nepatikusį pasisakymą galėjai gauti kulką į tarpuakį arba būti ištremtas iš tėvynės. Dabar visas patriotizmas atrodo kvailas, perdėtas ir nereikalingas, bet tiesą sako, kad nesugebame vertinti, kol neprarandame. Arba išvis neturime. Gūdžiais sovietų okupacijos laikais, žmonės gyveno po priešo priespauda, bijodami svajoti, bijodami būti laisvi.

Giedrė Žickytė sulipdė ne tik filmą, apie lietuviško roko įtaką tautos sukilimui, bet čia pateko ir tikros emocijos, tikri išgyvenimai ir netgi mažiausio ir, atrodo, visiškai nereikšmingo, lietuvio jausmai. Įkvepiantis ir kartu graudinantis “Kaip mes žaidėme revoliuciją“ suspaudžia širdį ir priverčia didžiuotis praeities herojais, kurie neturėdami jokių super galių sugebėjo atgniaužti geležinį ruso kumštį, herojus, parodžiusius tautos vienybę visam pasauliui ir pastačiusius pamatus laisvei ir Tarybų sąjungos pabaigai.

8/10