Šiais laikais, kai viskas prieinama ir galima, net nesusimąstome, kad ne taip ir seniai, buvo laikai, kai už menkiausią nepatikusį pasisakymą galėjai gauti kulką į tarpuakį arba būti ištremtas iš tėvynės. Dabar visas patriotizmas atrodo kvailas, perdėtas ir nereikalingas, bet tiesą sako, kad nesugebame vertinti, kol neprarandame. Arba išvis neturime. Gūdžiais sovietų okupacijos laikais, žmonės gyveno po priešo priespauda, bijodami svajoti, bijodami būti laisvi.
Giedrė Žickytė sulipdė ne tik filmą, apie lietuviško roko įtaką tautos sukilimui, bet čia pateko ir tikros emocijos, tikri išgyvenimai ir netgi mažiausio ir, atrodo, visiškai nereikšmingo, lietuvio jausmai. Įkvepiantis ir kartu graudinantis “Kaip mes žaidėme revoliuciją“ suspaudžia širdį ir priverčia didžiuotis praeities herojais, kurie neturėdami jokių super galių sugebėjo atgniaužti geležinį ruso kumštį, herojus, parodžiusius tautos vienybę visam pasauliui ir pastačiusius pamatus laisvei ir Tarybų sąjungos pabaigai.
8/10
kinoGIDAS 