Archyvas pagal kovo, 2012


Prabangus viešbutis, kurį galima prilyginti rojui, begalė vien su bikini lakstančių merginų ir Johnny Deppas. Kvepia nuotaikingu ir šmaikščiu nuotykiu, tiesa?

Privatus Kurortas pilnas atvirakrūčių gražuolių ir aštuoniasdešimtiesiems būdingo, lėkšto muilo humoro, kuris, deja, veide nė nekelia šypsenos. Scenarijus toks, kokie Deppo ir Morrow nuotykiai – tuščias ir banalus, o pažiūrėjus filmą lieka sumažėjusio IQ nuojauta.

Ir pats Johnny Deppas čia niekuo ypatingas. Jaunas, naivus, nepatyręs. Vos paragavęs aktoriaus duonos jis susilieja su visu, niekuo nepasižyminčiu, aktorių kolektyvu, kuris užuot linksminęs, ima erzinti.

Žiūrėti nebent pildant jūsų matytų Deppo filmų sąrašą.

5/10


Kaip ir Jared Leto, taip ir Timberleikas smarkiau žiba kine, nei muzikoje, tik ir apie jo vaidybą sunku pasakyti kažką labai pozityvaus. Standartas. Toks jis ir Įkalintuose Laike.

Filmas turėjo gana nemažai potencialo tapti egzistenciją ir gyvenimo prasmę nagrinėjančia drama, juolab kai pamatai pastatyti ant intriguojančios ir unikalios pasaulio sistemos. Užuot  buvęs niūrus ir slegiantis Įkalinti Laike nevengia kičo ir tampa dar vienu veiksmo trileriu, arba Boni ir Klaido atpasakojimu. Keletas puikių idėjų apie gyvenimą ir mirtį, apie beprasmišką brangaus laiko švaistymą, kuris čia sutapatinamas su gyvybe, lieka neišplėtotos.

Iš potencialaus šedevro Įkalinti Laike virsta trupučiu daugiau, nei nykiu vidutinioku. O galėjo būti atvirkščiai.

6/10


Jau iš plakato susidariau tvirtą nuomonę, kad iš šio filmo nieko doro nebus. Žiūrėjau, nes mėgstu Spielbergą. Akį traukė ir tie keli, anonse demonstruoti, karo vaizdai, nes žinau ką sugeba ponas Spielbergas.

Kritikai ir kino mėgėjai rėkė, koks jausmingas ir šiltas šis filmas, bet viso labo tai niekuo nejaudinanti pasaka apie Simarono žirgą mūšio lauke, kur ašarą spausti padeda ir herojiškos tematikos, bet erzinantis ir kvailai skambantis, garso takelis. O ir tas pats karas nelabai panašus į karą. Iš Spielbergo tikėjausi daugiau. Bent jau iš techninės pusės.

Aišku mergaitėms patiks sentimentali arkliuko ir berniuko draugystė, o aš verčiau dar kartą pažiūrėčiau Oweno Wilsono ir jo šuns Marlio istoriją.

5/10

I Want To Be A Soldier (2010)

Posted: 20 kovo, 2012 in Drama

Nors tai ir ne tikrais faktais remta istorija, viskas, kas joje vaizduojama yra tikra ir vyksta iš tiesų.

Režisierius Christianas Molina atveria duris į bene kiekvienos šiuolaikinės šeimos kasdienybę, visiškai nesistengdamas parodyti darnios ir tobulos šeimos. Anaiptol: rodo purviną realybę ir šiurkščią informacinių technologijų žalą, su kuria susiduria kone visi tėvai.

Norėdamas nupiešti kuo šaltesnį paveikslą Molina žengia už žmogiškumo, sąžinės ir tolerancijos ribų, nė nebandydamas moralizuoti, gana aiškiai parodydamas, jog nereikia atleisti vadžių ir atžaloms suteikti, taip trokštamos laisvės, kiek jums atrodo jie yra verti. Stiprus filmas.

8/10


Nemėgstu 3D. Oi nemėgstu. Ir ne tik dėl to, kad mano regėjimas nesugeba sufokusuoti 3D vaizdo, ar dėl nepatogių, nosį spaudžiančių ir galvos skausmą sukeliančių akinių, bet ir iš principo, nes viskas dabar kuriama dėl mados ir pinigų. Bet noras pamatyti Džoną Karterį šį kartą buvo stipresnis. Tad ar buvo verta žvairomis stengtis pamatyti 3D efektą ir kęsti diskomfortą ir akių skausmą?

Iš pat pirmųjų anonso vaizdų susidariau nuomonę, kad Karteris bus kažkas tarp Avataro ir Konano. Klydau. Džonas Karteris yra šiek tiek daugiau nei pramoga treninguotiems bičiukams, atėjusiems pažiūrėti į raumeningą vaikiną, spardantį marsietiškas subines. Prie viso to, Džonas Karteris siūlo puikų, potencialiai nenuspėjamą ir ganėtinai išbaigtą, tačiau porą klaustukų paliekantį, scenarijų: gal tai kabliukai į tęsinį, gal paskatinimas skaityti knygą, kuria ir paremtas filmas.  Galų gale visą tą veiksmą  Andrew Stantonas pabarsto skoningu humoru ir charizmatiška Tarkų rase. (daugiau…)