Archyvas pagal 5 kovo, 2012


Jau kažkada rašiau, kaip Pūkis sugebėjo manyje, stebuklus pamiršusiame niurzgoje, pažadinti vaiką, pasiilgusį pasakų ir nuotykių jaudulio. Tintinas yra kažkas panašaus, tik taikosi į vyresnę, labiau protaujančią, mano versiją.

Pamenu, kaip balsas TV ekrane tvirtino apie Tintino siekius savo nuotykiais pranokti patį Indianą Džounsą, bet dėl animacijos jam to padaryti nepavyksta. Ne. Animacija čia aukščiausio lygio, Spielbergas su Jacksonu pasistengė. Kliūva tai, jog Indiana buvo vaidybinis, mažiau nuo realybės nutolęs kinas, dėl ko lengviau patiki jo nuotykių autentiškumu. Tintinas tiesiog šmaikštus, patrakęs ir nutruktgalviškas dviejų garsiausių režisierių, kurių pavardės kalba už save, kompiuterinės grafikos (būtent grafikos) perlas, kuriam pasibaigus imi jausti “troškulį“.

8/10


“Draugai galvoja, kad jei gyvenu Havajuose, gyvenu rojuje“ – šitaip savo istoriją pradeda pasakoti, idealiai savo vaidmeniui tinkantis, Džordžas Klunis. “Bet jeigu gyvename rojuje, ar tai reiškia, kad mūsų šeimos idealios, o širdgėlos neskausmingos?“ – tęsia Metas Kingas.

Paveldėtojai nėra dar vienas filmas apie gyvenimą nuostabaus grožio šalyje. Apie merginas su bikini ir raumeningus vaikinus, skrodžiančius bangas, apie pašėlusius vakarėlius ir pina koladas. Tai filmas apie paprastus žmones, tokius kaip ir mes patys, apie likimą, galintį užklupti ir mus, apie jausmus ir dūžtančias širdis, apie vidinę stiprybę, kurios reikia kiekvienam, kad galėtume atsistoti ir eiti aukštai iškėlę galvas.

Jokių specialiųjų efektų, jokio veiksmo, tik nuoširdumas ir širdgėla. O jei bėgant minutėmis (daugiau…)