Archyvas pagal gegužės, 2012


Patinka man mėgstamų herojų sugrįžimai. Kad ir po metų, kad ir po dešimties. Nors niekada nesitikiu, kad iš tokių filmų kaip Vyrai Juodais Drabužiais gausis kažkas išskirtino, vis tiek negaliu sau leisti nepažiūrėti. Galiu iš karto užbėgti už akių ir pasakyti, kad antrą dalį pranoko, bet… Visada yra bet.

Apsidžiaugiau, kai atrodė, jog trečioji dalis remsis epizodu iš MIB animacijos apie VJD sunaikinimą, bet čia visai kitaip, šiek tiek asmeniškiau. Viskas yra gerai, bet iš to, ką parašė Etanas Cohenas, buvo galima susukti žymiai dramatiškesnę agento Kėjaus istoriją, neprikišant ašarą bandančių spausti Džėjaus praeities momentų, bet turbūt versti mąstyti ir dramatizuoti Sonnenfeldas su Spielbergu nesiryžo.

Filmui svorio pridėjo įmetę ateitį matantį ateivį. Trumpiau – kažką panašaus į drugio efektą. Prie pliusų verta paminėti tobulai Willo Smitho ir Tommy Lee Jones (daugiau…)


Kada paskutinį kartą su kuo nors kalbėjotės ne apie tai ką matėte per televiziją, išgirdote per radiją ar žiūrėjote internete? Pokalbį ne apie Televizijos ar muzikos žvaigždes, sportą, išgirstus gandus ar nereikšmingą politiką? Pokalbį apie ką nors jums artimo, asmeniško?

Masinė visuomenės degradacija. Žmonių atbukimas. Bandos jausmas. Mados vaikymasis. Vaikai nekenčia tėvų už tai, kad vietoj Iphone gavo Blackberry. Visuomenė ant pjedestalo iškelia kvailelį, kuris apsijuokdamas priverčia minią pasijusti pranašesniais, geresniais, daugiau išmanančiais. Gyvename užmerkę akis, pritampame. O gal tiesiog bijome būti asmenybėmis?

Gal iš Dieve, palaimink Ameriką ir neišėjo kažkoks nuostabus filmas, toks kokiais mus lepina Holivudas, bet čia ir yra jo grožis. (daugiau…)

Slash – Apocalyptic Love (2012)

Posted: 17 gegužės, 2012 in Kita

Turbūt iš Slasho seniai nebereikia tikėtis Guns ‘N’ Roses skambesio, nesvarbu, kas stoja už mikrofono, kaip ir nesvarbu, kad kartu su Myles Kennedy jiedu atliko kelias GNR dainas. To tikėtis nereikėjo ir iš Apocalyptic Love. Čia Slashas daug agresyvesnis nei ginklų ir rožių laikais, o jo gitara skamba visai kitaip nei dauguma fanbojų yra įpratę. Tas pats ir su Myles Kennedy. Džiugu jį girdėti visai kitokį nei Alter Bridge įrašuose. Pozityvesnį, greitesnį, bandantį naujas dainavimo manieras.

Sudėjus abu muzikantus į krūvą gavosi puikus įrašas, įtiksiantis tiek seniems Guns ‘N’ Roses ir Alter Bridge fanams, tiek tiems, kas dar tik susipažįsta su šiuo stebinančiu ir nuostabią chemiją sukuriančiu tandemu.

8/10


Turbūt visi sutiks, kad Shia LaBeof, kaip ir Piterį Parkerį suvaidinęs Toby Maguiras, aktorystės talentu nepasižymi. Bet ar mes tokius filmus žiūrim dėl aktorių darbo ir scenarijaus įmantrybių? Mums patinka Žmogus Voras ir akį maloninantys efektai. Taip ir Transformeriai.

Galbūt šitaip kalba nostalgija, galbūt meilė specialiesiems efektams, o galbūt tas veiksmo ir metalinių subinių spardymo troškulys, bet kol neišmoksime nustoti kabinėtis prie scenarijaus klišių ir medinių aktorių, nesugebėsime mėgautis reginiu, kurį mums kūrė M. Bayus. Aišku kartais prisikabinti reikia, bet ne čia. Čia būtina atsipalaiduoti, išjungti bet kokį turimą mąstymą ir pasinerti į deceptikonų ir Bayaus kuriamą destrukciją, įstabiai atliktą animatorių darbą ir iki smulkiausių detalių suprojektuotus robotus.

8/10


Visuomet girdžiu nuomonę, kad superherojų filmai esą lėkšti ir kuriami vien dėl pinigų. Nors Nolanui beveik pavyko išlįsti iš tų rėmų, “didieji“ kino kritikai nesiliauja į juos kišti kone kiekvieną Marvel Studijos filmą. Aišku jie teisūs, bet jų vertinimo standartai toli gražu neteisingi. Visiškai nėra prasmės lygiagrečiai statyti Donie Darko ar kitą tokio kirpimo darbą su X-menų ar bet kuriuo kitu superherojų filmu. Aišku Žalioji “Lempa“ stipriai prasilenkė su bet kokiais kokybės standartais ir jį net sunku lyginti su kitais komiksais remtais projektais.

Tuo tarpu Keršytojai rodos lipa iš nusistovėjusių normų, sujungdami viską, ką iki šiol matėme. Vampyrų Žudikės Buffy režisierius pasiėmė Toro dievybę, Kapitono Amerikos dvasią, kandų Starko sarkazmą, Juodosios Našlės seksualumą ir Halko mastu kaip Sakalo Akis taikliai šovė į patį aukso vidurį, palikdamas troškulį ir norą visą tai žiūrėti dar kartą.

9/10