Galiu drąsiai teigti, kad superherojų filmai lenda iš lėkštų XXI a. pradžios blokbusterių rėmų ir sugeba pasiūlyti šį tą daugiau, nei pinigus renkantys specialieji efektai, gražūs berniukai ir papingos mergaitės. Už tai reikia dėkoti Christopheriui Nolanui, nes kaip kadaise Matrica, kėlė spec. efektų, taip dabar Tamsos Riteris kelia superherojų filmų kartelę.
Naujasis Voras iš tiesų bando lygintis su Nolanu ir nesiruošia pasakoti nuobodžios Piterio Parkerio kasdienybės, nepainioja žiūrovo į apseilėtą meilės voratinklį ar asmeninius, neįdomius ir tūkstančius kartų matytus veikėjų santykius. Didžiausias dėmesys, kaip ir pridera, skiriamas pačiam Vorui ir Parkerio tapimui vienu spalvingiausių Marvel visatos superherojų. Visi tie santykiai egzistuoja kaip paraleli linija, per daug neįtakojanti pagrindinės istorijos baigties, o visas dėmesys sutelkiamas veikėjų charakterių vystymuisi. (daugiau…)
kinoGIDAS 