Galiu drąsiai teigti, kad superherojų filmai lenda iš lėkštų XXI a. pradžios blokbusterių rėmų ir sugeba pasiūlyti šį tą daugiau, nei pinigus renkantys specialieji efektai, gražūs berniukai ir papingos mergaitės. Už tai reikia dėkoti Christopheriui Nolanui, nes kaip kadaise Matrica, kėlė spec. efektų, taip dabar Tamsos Riteris kelia superherojų filmų kartelę.
Naujasis Voras iš tiesų bando lygintis su Nolanu ir nesiruošia pasakoti nuobodžios Piterio Parkerio kasdienybės, nepainioja žiūrovo į apseilėtą meilės voratinklį ar asmeninius, neįdomius ir tūkstančius kartų matytus veikėjų santykius. Didžiausias dėmesys, kaip ir pridera, skiriamas pačiam Vorui ir Parkerio tapimui vienu spalvingiausių Marvel visatos superherojų. Visi tie santykiai egzistuoja kaip paraleli linija, per daug neįtakojanti pagrindinės istorijos baigties, o visas dėmesys sutelkiamas veikėjų charakterių vystymuisi.
Andrew Garfieldas stipriai lenkia savo pirmtaką tiek aktorystės talentu, tiek paties Piterio Parkerio amplua. Medinis Tobey Maguiras nesugebėjo įtikinti nei kaip ujamas moksliukas, nei kaip nenugalimas superherojus. Tuo tarpu Andrew Garfieldas į kiekvieną sceną atneša šviežią realybės ir emocijų gurkšnį.
Naujasis Voras drąsiai gali girtis puikiai atidirbtais efektais, stulbinančiu operatoriaus darbu, kokybiškai parašytu scenarijumi ir talentingais aktoriais. Pasigedau tik įžymiosios dėdės Beno frazės, kuri sulipdo mūsų herojų ir kurią galima pritaikyti Markui Webbui – “Su geru filmu, ateina didelė atsakomybė“.
8/10
kinoGIDAS 