Po visiškai patirto fiasko su kalbančiomis mašinytėmis, Pixaras grįžta įrodyti, kad tai tik vienas deguto lašas visoje statinėje. Žinoma gražu, kai realybė susipina su pasakomis, bet Pixaras niekada negarsėjo pasakomis, o visuomet sugebėdavo nustebinti išskirtine ir originalia istorija. Toks atrodė ir naujas jų darbas Karališka Drąsa – tamsi pasaka, tarytum nužengusi iš Brolių Grimų literatūros. Filmo pavadinimas, bei anonsai nuteikė dideliems žygiams. Tik tų žygių čia nė kvapo. Bent tokių, kokių norėjau. Tik stebuklai ir meškų fetišas. O gaila. Turint tokią “kietakiaušę“ veikėją kaip Merida ir pasaulį apipintą legendomis mažų mažiausiai buvo galima sudėlioti masinę mūšio sceną su Merida priešaky, ją paverčiant kažkuo panašių į legendinę Žaną d’Ark.
Nors pradžioje Pixaras žiūrovą lepina skoningu humoru ir aštriais nuotykiais, bet greitai viskas pasibaigia, o nevykęs scenarijus ima erzinti. Animacijos meistrų kaltinti neverta (daugiau…)
“Jo vieta muziejuje“ – griūvantį lėktuvą replikuoja Silvesteris. “Kaip ir mūsų“ – atrėžia Arnoldas. Tokiais ir panašiais juokeliais apie senatvę švaistosi senasis veiksmo filmų elitas, režisieriui piešiant kontrastą tarp senų vilkų ir naujos kartos herojų. Bet jie grįžo. Suvienijo jėgas ir grįžo. O grįžo tam, kad įrodytų, jog dar turi parako ir gali nušluostyti nosis šiuolaikinėms plačiojo ekrano 3D efektų prifarširuotoms veiksmo kino žvaigždutėms.
Inkarą pakelt! Bures nuleist! Ir visu greičiu pirmyn mosuojant kardais plėšti aukso. Bent taip piratai apibūdina gerą savo gyvenimą. Nors filmo eigoje paaiškėja, kad svarbiausia ne kiek aukso privogei ar kiek galvų nukapojai. Svarbiausia linksma įgula ir patirti nuotykiai. Prie tokių piratų mane pripratino ir Eiichiro Oda. Būtent dėl to šešis metus iš plastelino lipdyta nevykėlių kompanija kelia nusivylimo kartėlį. Būtent tų piratiškų nuotykių čia ir trūksta. Vietoj salos danguje, miesto ant vandens ar mižinų žemės Piteris Lordas ir Džefas Nevitas pristato metų pirato rinkimus ir egzotišką puotą.
Dieną prezidentas, naktį – keršytojas. Tokį Abraomo Linkolno gyvenimą kartu su Timu Burtonu pasakoja Nakties sargybos ir Wanted režisierius Timuras Bekmambetovas.
Sacha Baron Cohen pasitelkdamas satyrą, sarkazmą ir ironiją visuomet sugebėjo idealiai pašiepti įvairiausius visuomenės sluoksnius, stereotipus, nusistovėjusias normas ir dogmas, savo metodais į kino sales sutraukdamas mažiau protauti linkusią auditoriją. Kino kritikai nesuprato Borato, peikė skandalingąjį Bruno. Paviršutiniški metodai dažną atstumdavo nuo Sachos kino. Tik linkę kapsytis rasdavo tikrąją aktoriaus mintį.
kinoGIDAS 