Paranormal Activity / Paranormalus Aktyvumas (2007)

Siaubo žanras niekada neatrodė įdomus, juo labiau išskirtinis ir originalus. Dažniausiai tai eilinės paauglių skerdynės miške pastatytoje trobelėje, apsėstame name ar panašaus plauko kitoje prakeiktoje vietoje. Režisierius Orenas Pelis nutarė, kad laikas sulaužyti stereotipus ir į visą šį reikalą pažiūrėti per namų kamerą. Idėja atrodo nebloga ir daug žadanti, bet iš to sunoko iki galo nepalaistytas vaisius.

Iš pažiūros, naujų vėjų į atsibodusį žanrą įpučiantis trileris sugeba juostą iškelti viršum kitų žanro pasakų, bet ima skęsti dėl daugiau užduotų klausimų, nei paliktų atsakymų. O blogiausia tai, kad procesas nė kiek nebaugina ir mažų mažiausiai atrodo juokingai.

Pradėkime nuo to, kad iki juostos galo taip ir neaišku kas drumsčia jaunos poros ramybę. Režisierius mėtosi tokiais terminais kaip

Killing Them Softly / Kazino Apiplėšimas (2012)

Gangsterinis kinas, atrodo, apleido didįjį ekraną, o juk būtent šis žanras kadaise diktavo filmų kūrimo madą ir į Holivudo padangę iškėlė ne vieną, jau legenda tapusią pavardę. Francis Ford Coppola, Martinas Scorsese, Robertas de Niro ar Alas Pacino… Tai tik kelios ryškiausiai šviečiančios šio žanro žvaigždės. Liūdna stebėti, kaip gangsteriai traukiasi iš didžiojo ekrano, nes per pastaruosius metus sulaukėme vos keleto sėkmingų bandymų atgaivinti šią kino nišą.

Režisierius Andrew Dominicas ryžosi ekranizuoti George V. Higginso novelę “Kogano Sandėris“ (Cogan’s Trade) ir priminti, kad gangsterių tematika dar nėra visiškai išsemta. Įkvėptas The Friends of Eddie Coyle – kitos juostos, pastatytos pagal kitą Higginso novelę, Dominicas liko sužavėtas veikėjų charakterių, įvykių ir dialogų realistiškumo. Būtent šie Higginso knygų bruožai itin išryškėjo Andrew Dominico juostoje.

Following (1998)

Tai turbūt mažiausiai populiarumo sulaukęs ir ne kiekvienam žinomas debiutinis, šių laikų genijumi tituluojamo, Christopherio Nolano filmas. Nufilmuotas vos per metus, dirbant tik savaitgaliais, turint vos 6000 dolerių biudžetą, naudojant tik natūralų apšvietimą, kuo pigesnes vietas filmavimui ir ne daugiau dviejų dublių vienai scenai, užsibrėžiant, kad filmo kūrimas netrukdytų tiek paties režisieriaus, tiek kūrybinės grupės pagrindiniams darbams.

Susuktas kaip senas nuaro kriminalas pradžioje kiek primena tais pačiais metais pasirodžiusį Aronofskio Pi, bet į pernelyg gilius apmąstymus nelinkęs Nolanas, savo veikėjus įmeta į suktus siužeto labirintus. Įmantrus žaidimas laiko tėkme klaidina ir maišo visas kortas, dėl ko sunku nuosekliai sulipdyti išmėtytas dėlionės dalis ir tai ima atsibosti, bet tie, kurie sulauks kulminacijos – neliks abejingi šiam išskirtiniam režisieriui.

Looper / Laiko Kilpa (2012)

Du nuostabūs aktoriai, atstovaujantys skirtingas kartas, apsimainę vaidmenimis, atlikę nepriekaištingą darbą, įkūniję tą patį asmenį. Joseph Gordon-Levitt – kylanti Holivudo žvaigždė, dabartinės kartos atstovas. Bruce Willis, vis dar besimaudantis tiek praeities, tiek dabarties šlovės spinduliuose, ir režisierius, sumaišęs abi kartas, jaunajai atidavęs praeitį, o senajai – ateitį. Puiki Riano Johnsono scenarijaus idėja ir neprognozuojama baigtis.

Režisierių verta pagirti už originalumą, nes pastaruoju metu, atrodo, Holivudas šį šulinį išsėmė, tuo tarpu Rianas Johnsonas spjauna į nuolat kepamus perdirbinius ir rizikuoja žiūrovui pateikti visiškai naują kelionių laiku receptą. Rizika pasitvirtino ir režisierius padovanojo puikiai sukaltą veiksmo trilerį.

Vizualiai filmas atrodo tvarkingai ir nors nepasižymi kvapą gniaužiančiais specialiais efektais, to pilnai užtenka,