Keliauti mėgstantis režisierius Martinas McDonaghas tvirtina, kad jam visiškai nerūpi karjera Holivude ar jo filmų surinktos pajamos. Jis tiesiog mėgsta realizuoti sugalvotas istorijas.
Dar debiutuodamas McDonaghas įrodė, jog sugeba nupiešti charizmatiškus ir žiūrovų mėgstamus personažus, kurie tampa išskirtiniais režisieriaus koziriais. Nenuostabu, kad 2008 metų debiutas susilaukė ne tik žiūrovų ir kritikų simpatijų, bet neliko nepastebėtas ir akademijos apdovanojimų komisijos. Po 4 metus trukusių kelionių McDonaghas grįžta su dar didesniu būriu „pričiuožusių“ veikėjų ir į absurdą linkusiu scenarijumi.
Šunų grobimo verslas – geniali idėja, bet reikia būti pakankamai pakvaišusiu kino menininku, kad sugebėtum išlaikyti plonytę ribą tarp genialumo ir absurdo. Martinas McDonaghas tai puikiai sugeba, todėl (daugiau…)
„Šeimos Bičo“ gerbėjams Setho MacFarlano pristatinėti tikrai nereikia, o nepažįstančius – supažindinsiu. Populiaraus amerikiečių animacinio serialo kūrėjas ir balso aktorius, šį kartą ir Tedo sumanytojas, įgarsintojas, bei režisierius.
Siaubo žanras visada atrodė juokingas ir banalus, suštampuotas pagal tą patį šabloną, pametęs originalumą ir nė kiek nebauginantis. Žinoma pasitaikydavo ir išimčių, o 2010 metais, pavargęs nuo vienodų siaubo trilerių režisierius Eli Craig’as iškepė siaubingai taiklią šio žanro parodiją – “Pats baisiausias Deilo ir Takerio filmas“.
Vis rečiau didžiajame ekrane pasirodantis moterų numylėtinis Richardas Gere’as grįžta su jaunu ir talentingu režisieriumi Nicholu Jareckiu, kuris į užmarštį grimztančiai praeito amžiaus žvaigždei surengė vieno asmens spektaklį.
Dar prieš filmo premjerą, dalindamas interviu režisierius Samas Mendesas prasitarė, kad Ch. Nolano Tamsos riteris įkvėpė jį agentą 007 pasukti tokiomis kryptimis, kuriomis iki šiol niekas nebūtų ėjęs, ir atvėrė naujus kelius, papasakoti Bondo istorijai.
kinoGIDAS 