Vis rečiau didžiajame ekrane pasirodantis moterų numylėtinis Richardas Gere’as grįžta su jaunu ir talentingu režisieriumi Nicholu Jareckiu, kuris į užmarštį grimztančiai praeito amžiaus žvaigždei surengė vieno asmens spektaklį.
3D ir specialiųjų efektų išlepintai kartai darosi vis sudėtingiau pateikti trilerį, kuriame nėra nei pamėgtų susišaudymų, sprogimų ar bent, stipriai seksualumo kultą akcentuojančio, dailaus moteriško užpakaliuko. Tikra atgaiva ekrane stebėti filmą, kuris spjauna į visus šiuolaikinius žanro standartus ir bando priminti, kad geras kinas nebūtinai tas, kuriam reikia spalvotų akinių. Nicholas Jareckis, atrodo, tokį kiną mėgsta, todėl žiūrovą sužavėti bando stipriai sukaltu scenarijumi ir Richardo Gere’o šou.
Robertas Mileris – stambus verslininkas, filantropas, atsidavęs šeimos žmogus, tačiau palaimą randantis meilužės glėbyje. Visuomenėje Mileriai – darni ir pavyzdinga aukštuomenės šeima, bet už uždarų durų režisierius griauna šią idilę ir piešia realų, nuo valdžios ir pinigų apsvaigusių, turtuolių portretą.
Filme apstu moralinių normų deviacijų, tačiau režisierius nesistengia per daug giliai jų akcentuoti, jam labiau rūpi atsakyti į klausimą: “ar turtuoliai iš tiesų yra aukščiau įstatymo“. Pagrindinis jo tikslas – sužlugdyti Robertą Milerį, o byranti šeima – tik viena iš jo pasirinktų priemonių.
Rinktis iš ties yra iš ko, bet N. Jareckis nutarė prabėgomis apimti didžiąją dalį filme pateikiamų problemų, visą juostos fabulą sutelkdamas į savo užduotą klausimą.
Prie Milerio žlugimo prisidėti bando ir Melo teorijos žvaigždė Timas Rothas, bei laikui nepavaldi Holivudo pažiba – Susan Sarandon. Tačiau čia režisierius prašovė, visiškai neišnaudodamas ryškiai spindinčių aktorių talento. Taip ir norisi pamatyti dar vieną ironišką T. Rotho ir R. Gere’o dialogą ar daugiau šeimyninės dramos su S. Sarandon, iš vidaus draskančios Robertą Milerį. Bet Nicholas Jareckis visus prožektorius nukreipė į R. Gere’ą, likusius aktorius nustumdamas į antrąjį planą, sužibėti šiems leisdamas vos vienoje scenoje. O jie žiba. Ypač Sarandon.
Tvirtai parašytas „Apgaulingos aistros“ scenarijus ir puikiai savo meną išmanantys aktoriai įrodo, kad ir be “pykšt-pokšt“ specialiųjų efektų vis dar galima susukti gerą trilerį, kuriam spalvoti akiniai visiškai nereikalingi.
8/10
kinoGIDAS 