Seven Psychopaths / Septyni Psichopatai (2012)

Posted: lapkričio 29, 2012 in Drama, Komedija, Kriminalinis, Trileris

Keliauti mėgstantis režisierius Martinas McDonaghas tvirtina, kad jam visiškai nerūpi karjera Holivude ar jo filmų surinktos pajamos. Jis tiesiog mėgsta realizuoti sugalvotas istorijas.

Dar debiutuodamas McDonaghas įrodė, jog sugeba nupiešti charizmatiškus ir žiūrovų mėgstamus personažus, kurie tampa išskirtiniais režisieriaus koziriais. Nenuostabu, kad 2008 metų debiutas susilaukė ne tik žiūrovų ir kritikų simpatijų, bet neliko nepastebėtas ir akademijos apdovanojimų komisijos. Po 4 metus trukusių kelionių McDonaghas grįžta su dar didesniu būriu „pričiuožusių“ veikėjų ir į absurdą linkusiu scenarijumi.

Šunų grobimo verslas – geniali idėja, bet reikia būti pakankamai pakvaišusiu kino menininku, kad sugebėtum išlaikyti plonytę ribą tarp genialumo ir absurdo. Martinas McDonaghas tai puikiai sugeba, todėl jo darbas netampa dar viena komercine Holivudo šiukšle.

Kriminalinis žanras yra būtent ta terpė, kurioje geriausiai atsiskleidžia šio režisieriaus sugebėjimai, o didelis polinkis į juodąjį humorą ima tapti McDonagho vizite kortele. Įdomu kaip režisierius save realizuotų kitame žanre, bet kam išradinėti dviratį, jei puikiai sekasi ir taip.

Puikiai išmanydamas kino meną režisierius kiekvieno veikėjo charakterį kuria atsižvelgdamas į elementariausias kriminalinių veiksmo filmų klišes, jas pateikdamas per skoningą juodojo humoro prizmę. O kad tai puikiai sugeba, jis įrodė dar „Briugėje“.

Martis – karjeros krizę išgyvenantis scenaristas, savo nesėkmes skandinantis alkoholyje. Jo geriausias draugas Bilis ir jo partneris Hansas – profesionalūs šunų grobikai. Bilis nori Marčiui padėti parašyti scenarijų, bet Marčio išdidumas neleidžia priimti draugo pagalbos. Tuo tarpu Bilis ir Hansas prisiverda košės, pagrobdami žiauraus mafijozo numylėtinį. Vienas psichopatas veja kitą – čia ir prasideda McDonagho užvirta pekla, kuri iš Toronto kino festivalio režisieriui jau atnešė apdovanojimą.

Dalindamas interviu režisierius prisipažino, kad į kai kuriuos personažus, sudėjo dalį savęs. Marčio keliami klausimai, koks turėtų būti jo filmas, kad smurtas – nėra atsakymas – tai paties režisieriaus vizija ir jausmai. Ir tai ne vien Martis. McDonaghas ir kitiems personažams leido pasirinkti savo finalą, savo mylimiausią filmo baigtį, labiausiai atitinkančią jo charakterį ir pasaulėžiūrą. Martis – taikos balandis, tuo tarpu Bilis – tikras psichopatas, norintis grandiozinio susišaudymo, kuriame jis lieka pasiaukojančiu didvyriu. Tuo tarpu Hansas… Hansas tampa vienu įsimintiniausių juostos personažų ir Christopherio Walkeno vaidmenų, pusamžį trunkančioje, aktoriaus karjeroje.

Didelį dėmesį režisierius skiria elementariausioms smulkmenoms. Kaip pats teigia, siužetas visiškai nereikalingas, jeigu sugebi parašyti vingrų dialogą ir juo pasakyti daugiau, nei parodyti per visą filmą. O tokių dialogų čia apstu. Bilis į kairę ir į dešinę svaidosi garsiausiais filosofiniais išsireiškimais, bandydamas juos sukritikuoti, įžvelgti menkiausią spragą, tėkšdamas antausį visiems pripažintiems išminčiams ir filosofams.

Juostoje pilna užuominų į pasaulį sukrėtusius įvykius ar asmenis. Vienus režisierius garbina ir tai tarsi atsakymas į Marčio ir paties iškeltą klausimą. Likę paprasčiausiai tampa skoningos satyros dalimi, šlifuojančios veikėjų charakterį, sulipdančios režisieriaus pasaulėžiūrą.

Naujausias britų režisieriaus kūrinys pakrikštytas „Septyniais psichopatais“, tačiau jų čia sutinkame žymiai daugiau. Žvelgiant kitu kampu – kiekviename iš mūsų gyvena psichopatas, o M. McDonaghas padeda jį demaskuoti, sakydamas, jog psichopatas nebūtinai tas, kuris rankoje laiko šautuvą.

„Briugėje“ M. McDonaghas bandė nagrinėti veikėjų pasąmonę, kapstėsi po sąžinės gelmes, ieškojo nuodėmių išpirkimo. „Septyni psichopatai“ – pamiršta asmens dvasinį pasaulį, ir tampa pramoginiu kinu, kuris atkakliai ir subtiliai šaiposi iš veiksmo kriminalų ir bando užkaišyti visas žanro spragas. Veikėjų lūpomis kalba išmintis, žodžiai ir frazės, kurias norėtume pasakyti, bet nedrįstame, nes neduodame pasireikšti savo psichopatui.

Originalus scenarijus šiais laikais – didelė retenybė, todėl tarp begalės perdirbinių ir knygų ekranizacijų „Septyni psichopatai“ privalo rasti savo vietą po saule. Ir randa. Martinui McDonaghui pavyko sukurti daugiasluoksnį filmą filme ir įgyvendinti ne vieno režisieriaus svajonę – papasakoti daug istorijų, nenukrypstant nuo pagrindinės idėjos, neperžengiant kritinės ribos, saugančios siužetinės linijos tėkmę.

9/10

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s