Kino pramonėje Benas Affleckas cirkuliuoja jau nuo 1981 metų ir per daugiau nei 30-metį trunkančią karjerą sukūrė ne vieną vaidmenį, tačiau nei viena jo rolė negali lygintis su tuo, ką jis pasiekė atsisėdęs į režisieriaus kėdę. Nors kąsdamas kino kūrėjo duonos Affleckas po šiai dienai susuko vos tris juostas, paskutinysis jo darbas „Argo“, naujokui jau atnešė du auksinius gaublius, bei yra nominuotas septyniems oskarams. O tai tik įrodo, kad Affleckas žengia labai teisingu keliu.
Argo buvo operacija, skirta iš Teherano išgabenti šešis Amerikos piliečius, 1979-ais metais pakliuvusius į iraniečių revoliucijos įkarštį. Nors amerikiečiai paspruko nuo revoliucionierių, šalyje verdantis chaosas privertė juos prieglobsčio ieškotis Kanados ambasadoriaus namuose. Tuo tarpu ČŽV surezgė planą, sukurti fiktyvų filmą ir išgabenti Amerikos piliečius iš gimstančios revoliucijos židinio.
Pats besisukdamas kino pramonėje B. Affleckas puikiai žino, kaip veikia Holivudas ir ko reikia filmo kūrimui. Šitaip „Argo“ atverčia ne tik istorijos vadovėlių puslapius, bet ir duris į kino industrijos kepyklą. Atrodo, mes domimės ir žinome, ką mums ruošiasi pasiūlyti „Argo“, bet Affleckas žaidžia ir tampo katę už uodegos. Ten, tolimuose rytuose, šeši Amerikos piliečiai sėdi tarsi ant adatų, skaičiuodami jiems likusias valandas, kol Beno Afflecko personažas rengia ekskursiją po Holivudo užkulisius ir aukštuomenės vakarėlius. Lengvas humoras ir satyriškai piešiamas Holivudas priveda Afflecką prie akistatos su žmonėms, kurie nepažįstamajam privalo patikėti savo gyvybes.
Norėdamas būti autentiškas, „Argo“ kūrėjas tapo labai skrupulingas, todėl ypatingą dėmesį skyrė aktorių išvaizdai, o kad istorija būtų atpasakota kuo tiksliau, aktorius supažindino su tikraisiais operacijos dalyviais. Stipriausias „Argo“ koziris, be abejonės, ir yra tas istorinis autentiškumas, tačiau kiek korektiškas yra Afflecko trileris galime tik spėlioti, mat iraniečiai jau spėjo užprotestuoti amerikietišką „Argo“ operaciją ir pasiskelbė kursiantys „teisingą“ savo istorijos versiją.
„Argo“ iškart pasiskirsto į dvi barikadas. Vienoje pusėje – blogi iraniečiai, kitoje – gyvybes gelbstintys slaptųjų tarnybų agentai. Nieko nuostabaus, amerikiečiai ypatingai myli savo šalį, todėl visur save stengiasi vaizduoti visą nugalinčiais didvyriais. Įdomu, nes B. Affleckas sugeba išvengti perdėto patriotizmo ir nepamiršta, jog blogieji iraniečiai taip pat yra žmonės. Žmonės su žemiškais troškimais ir svajonėmis. Žmonės, kuriuos pradžiugina paprastas, nors ir fiktyvaus, filmo paveikslėlis.
Šiais laikas trilerio žanras pamiršo savo ištakas, pamiršo, kad adrenalino išsiskyrimui nebūtinas vien milžiniškas specialiųjų kompiuterinių efektų, sprogimų ir susišaudymų tvanas. Bet kuris kitas trilerių guru galėjo be sąžinės graužaties pasirinkti lengviausią kelią, tačiau Affleckas lieka ištikimas savo braižui ir juostos pamatus stato rinkdamasis psichologinę įtampą. Šis sprendimas, neabejotinai, tapo pačiu geriausiu režisieriaus arkliuku, o toks pasakojimo metodas būdingas visiems trims Beno Afflecko trileriams. Už tai mes jį ir giriame.
kinoGIDAS 