Olympus Has Fallen / Olimpo Apgultis (2013)

Posted: balandžio 7, 2013 in Trileris, Veiksmo

Olympus-has-fallen-poster-full-butlerAmerikiečiai visados mėgo veiksmo trilerius, todėl nuolatos šį kino žanrą perpindavo su per kraštus trykštančiu patriotizmu, tautos vienybės agitacija ir raumeningu pagrindiniu herojumi, kuris kaip nekeista – amerikietis. Jau seniai norma tapusi taisyklė, jog tokiam herojui tenka gelbėti ne pasaulį, o būtent Ameriką, kuriai grėsmę kelia realūs, karinių konfliktų ieškantys, teroristai. Grėsmė – visuotinė šalies destrukcija, tautos genocidas ir pan. Atviromis kortomis žaisdami kino kūrėjai sukelia potencialią grėsmę ir parodo puikų ir išradingą pavyzdį savo pačių šalies sunaikinimui. Rizikinga, tačiau šalies rinkoje tokie filmai atneša didžiules pajamas. Tuo tarpu ir režisierius Antoine Fuqua nutarė pasėti destrukcijos sėklą ir užauginti dar vieną pavyzdį, kaip galima smogti skausmingą smūgį, galingiausia pasaulyje valstybe save tituluojančiai Amerikai.

Šiaurės Korėja visuomet buvo neprognozuojama, bet kuriuo metu pratrukti galinti valstybė, kuriai negalioja jokios taisyklės, o militaristiniai veiksmai – jų žaidimo aikštelė, tačiau kine ši grėsmė buvo eksploatuojama ypač retai.

Kaip Šiaurės Korėjos teroristai, taip ir Baltųjų Rūmų apgultis yra retas reiškinys kino ekranuose ir tiesą sakant, neprisimenu nei vieno filmo, kuriame Baltieji rūmai būtų tapę pagrindiniu teroristu taikiniu. Šiemet „Olimpas“ grius dukart.

Antoine‘as Fuqua iš tiesų tikras veiksmo žanro meistras ir neabejotinai – „Kieto riešutėlio“ gerbėjas. Duoklę šiam filmui jisai atiduoda. O atiduoda naujausią savo darbą „Olimpo apgultis“ sulipdydamas būtent pagal šio veiksmo klasiką tapusio trilerio šabloną. Tokie režisieriaus veiksmai jau susilaukė ne vieno akmens su kaltinimais plagijavimu, tačiau būtent šis metodas grąžina mus į 90-uosius ir sukelia nostalgiją filmams, kurie užaugino ne mane vieną.

Kad „Olimpo apgultis“ bus dar vienas patriotinis brukalas mes jau žinome, tačiau Fuqua rankose Baltųjų Rūmų šturmas tampa brutaliu snukiadaužiu. Būtent tokiu, kurio pasiilgome, o visam šou vadovauja moterų numylėtinis Gerardas Butleris. Savo karjerą Butleris pradėjo dar 1997 metais John‘o Madden‘o juostoje „Ponia Braun“, bet įsimintiniausiu jo vaidmeniu tapo karaliaus Leonido paveikslas Zack‘o Snyder‘io istoriniame epe „300“, kuris tapo didžiausiu tramplinu aktoriaus karjeroje. Pastaruoju metu G. Butleriui nesisekė, o jo karjera aktorių pavertė romantinių komedijų arkliuku, bet Holivudo gražuoliui sužėrė moterų simpatijas. Vadovaujamas Fuqua, Gerardas Butleris vėl tampa nuožmiu veiksmo kino herojumi ir randa nišą, kurioje gali atskleisti didžiausią savo potencialą. Maikas Baningas tampa bene geriausiu vaidmeniu aktoriaus karjeroje.

Baningo oponentas Šiaurės Korėjos teroristas Kangas – buvęs boksininkas Rick‘as Yune. Lygiavertis varžovas Gerardo Butlerio personažui:  šaltas, nuožmus ir pasiryžęs išdulkinti Ameriką. Ar prisimenate Stallone‘s ir Van Damme‘o finalinę dvikovą juostoje „Nesunaikinami 2“? Fuqua sugeba sukurti tokią pačią įtampą, o dėl puikiai savo personažus įkūnijusių aktorių prieš akis iškyla būtent finalinė Stallone‘s ir Van Damme‘o akistata, kuri analogiškai tampa Kango ir Baningo didžiausia kulminacija. Kitokios baigties ir negalėjome įsivaizduoti.

Didžiausias filmo trūkumas – garso takelis, kuris nesugeba prilygti ir prisijungti prie Fuqua statomos įtampos, bei sugriauna visą vaizdu kuriamą trilerio atmosferą. Nepaisant patriotiškai ausis rėžiančios muzikos, įtemptų veiksmo scenų įgarsinimas slopina adrenaliną, kylantį Gerardui Butleriui skerdžiant Baltuosius Rūmus užgrobusius teroristus. Dar viena erzinanti smulkmena – amerikiečių kvailumas. Galbūt tai nėra blogai ir režisierius norėjo nupiešti būtent tokį tautos portretą, bet idiotiškus sprendimus priimantis generolas priverčia griebtis už galvos ir riebiai nusikeikti, juk Amerika – pati „šauniausia“ valstybė pasaulyje, nematanti toliau savo panosės, dėl kelių asmenų gyvybės pasiryžusi paaukoti milijonus kitos valstybės piliečių. Lenkiu galvą scenarijaus autoriams ir Kango personažo kūrėjams, kurie sugebėjo išdulkinti Ameriką.

Nepaisant kelių erzinančių smulkmenų, bei panašumo į „Kietą riešutėlį“, „Olimpo apgultis“ yra kone vienas geriausių Antoine Fuqua režisuotų darbų ir puikus pavyzdys, kaip paprasta sužlugdyti tautą smogiant jai tiesiai į paširdžius. Dėl brutalaus turinio filmas sukels nostalgiją ir užsitarnaus ne vieno veiksmo žanro mėgėjo simpatijas.

Apibendrinant: „Olimpo apgultis“ – Antoine Fuqua karjeros zenitas, brutalus ir kruvinas Gerardo Butlerio šou, duoklė „Kietam riešutėliui“ ir įtempto siužeto veiksmo trileris, sukelsiantis išsiilgtą adrenalino proveržį.

8/10

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s