Rush / Lenktynės (2013)

Paskutiniais metais dviejų Oskarų laureatas Ronas Howardas savo jėgas bandė komerciniame kine, bandydamas gyvenimą įkvėpti amerikiečių rašytojo Dano Browno detektyvams. Nors filmai ir uždirbo daugiau nei kainavo jų pastatymas, jie nesulaukė rašytojo fanų pripažinimo ar palankaus kritikų žodžio.

Šiemet režisierius grįžta į dramos žanrą, kuriame sugeba maksimaliai realizuoti savo dramaturgo įgūdžius ir kinematografijos talentą. Surinkęs stulbinančią aktorių brigadą ir scenarijų patikėjęs senam kolegai Peteriui Morganui, Ronas Howardas pristato iki paskutinės sekundės prie ekrano prikaustančią įtempto siužeto dramą apie dviejų legendomis tapusių asmenybių dvikovą.

„Lenktynės“ mus nukelia atgal į 1970-uosius, į Formulės-1 čempionatą, kuriame susidūrė dvi visiškai priešingos asmenybės: Džeimsas Hantas ir Niki Lauda, amžiams pakeitusios šio ekstremalaus sporto veidą.

Captain Phillips / Kapitonas Phillips (2013)

„Kapitonas Phillips“ yra dar viena, pagal tikrus įvykius paremta drama. Filmas pasakoja apie 2009 metų įvykius kai pirmą kartą per 200 metų Somalio piratai užgrobė amerikiečių krovininį laivą „MV Maersk Alabama“.

Filmą pristatanti reklaminė kampanija, kaip ir kadaise žiniasklaida, kapitoną Ričardą Filipsą, kuris yra pagrindinis juostos herojus, pristato kaip pasiaukojantį didvyrį. Pasak laivo įgulos ir paties Filipso, tikrasis kapitonas nelaiko savęs herojumi, o filme vaizduojamas kapitono charakteris ir pasiaukojimas – išpūsti ir perdėti.

Be abejonės tai suprantama, mat filmą statęs režisierius Paulas Greengrassas – nepriekaištingas dramaturgas, o gerai dramai reikalingas pasiaukojantis herojus. Nepaisant šių, ir kelių kitų istorinių neatitikimų, „Kapitonas Phillips“ yra 50/50 tikslus, įtemptos istorijos atpasakojimas.

The Doors (1991)

Ypatingai mėgstu meninį biografinį kiną, ypač apie paties mėgstamas grupes ar atlikėjus. Šitas atveria duris į psichodelinį The Doors pasaulį ir siūlo kelionę po grupės karjerą, sustojant tiek prie svarbiausių, giliausias žymes palikusių, momentų, tiek nukrypstant į šoną, pasiganyti spalvingame Džimo Morisono pasaulyje.

Apmaudu, bet čia ir išlenda didžiausias filmo trūkumas, kuris stipriai papiktino likusius The Doors narius. Režisierius iš anksto nusitapė savo Džimo portreto versiją, šitaip sutirštindamas tikrąją The Doors lyderio asmenybę.

Nepaisant neatitikimų The Doors siūlo tobulai Valo Kilmerio įkūnytą The Doors lyderį, jo paties perdainuotas populiariausias kolektyvo dainas, truputį grupės istorijos ir nors ir menkai realybę atitinkantį – Džimo Morisono fenomeną.

Lemmy (2010)

Tai biografinis filmas. Filmas apie paprastą vyruką dėvintį skrybėlę ir kaubojiškus batus, gyvenantį niekuo neišsiskiriančiame bute, prikimštame įvairiausio, kitiems atrodytų, šlamšto, dienas leidžiantį bare prie lošimų automato. Tik, kad tas vyrukas nėra jau toks paprastas. Lemmy Kilmister, dar žinomas kaip grupės Motörhead tėvas ir lyderis, žmogus savo muzika pastatęs pamatus thrash metal ir didžiojo ketverto gimimui.

Lemmy neaukština Kilmisterio ar Motörhead, nieko nekelia ant pjedestalo. Filme užfiksuoti nuoširdūs ir šilti garsiausių šio ir praėjusio amžiaus muzikantų pokalbiai ir interviu apie gyvą legendą, apie žmogų, kuris atrodo turėtų būti įžymiausia roko žvaigždė, bet kol kiti prabangiose vilose dulkina didžiakrūtes blondines, Lemmis sėdi bare, arba barškina bosinę gitarą, kurdamas muziką, kuri vis dar nuneša stogą.

Sunku vertinti tokio žanro kiną, ypač kai čia nėra pateikiami nei svarbiausi Lemmio gyvenimo momentai, nei grupės istorija, tačiau Lemmy yra istorija apie žmogų, tokį, kaip ir mes, turinti viską, ko reikia kokybiškai dokumentikai.

9/10

The Iron Lady / Geležinė Ledi (2011)

Nuo pat mažens Margaret buvo mokoma išsiskirti iš minios, nesekti kažkieno pėdsakais, o mintis savo kelią. Būtent dėl šių savybių dabar ji tituluojama kaip geležinė ledi, kaip viena galingiausių kada nors gyvenusių moterų. Ne kitokią ją vaizduoja ir Phyllida Lloyd ir visai nesvarbu ar tai Britanijos ministrė pirmininkė, ar Alzheimerio palaužta moteriškė.

The Iron Lady tai kaip paminklas priminti Margaret Thatcher žygiams, paminklas moteriai, prasiskynusiai kelią tarp ją žeminusių ir pajuokusių, moteriai, kuri tikėjo savimi ir drąsiai žengė pirmyn. Paminklas, kurį Phyllida Lloyd nukalė ypač įmantriai istoriją pasakodama prisiminimais, sapnais ir vizijomis, viską padailindama skoningu ir taikliai įsipaišančiu humoru. Paminklas, Meryl Streep atnešęs oskarą, o mus supažindinęs su geležinės ledi fenomenu.

9/10