Tai biografinis filmas. Filmas apie paprastą vyruką dėvintį skrybėlę ir kaubojiškus batus, gyvenantį niekuo neišsiskiriančiame bute, prikimštame įvairiausio, kitiems atrodytų, šlamšto, dienas leidžiantį bare prie lošimų automato. Tik, kad tas vyrukas nėra jau toks paprastas. Lemmy Kilmister, dar žinomas kaip grupės Motörhead tėvas ir lyderis, žmogus savo muzika pastatęs pamatus thrash metal ir didžiojo ketverto gimimui.
Lemmy neaukština Kilmisterio ar Motörhead, nieko nekelia ant pjedestalo. Filme užfiksuoti nuoširdūs ir šilti garsiausių šio ir praėjusio amžiaus muzikantų pokalbiai ir interviu apie gyvą legendą, apie žmogų, kuris atrodo turėtų būti įžymiausia roko žvaigždė, bet kol kiti prabangiose vilose dulkina didžiakrūtes blondines, Lemmis sėdi bare, arba barškina bosinę gitarą, kurdamas muziką, kuri vis dar nuneša stogą.
Sunku vertinti tokio žanro kiną, ypač kai čia nėra pateikiami nei svarbiausi Lemmio gyvenimo momentai, nei grupės istorija, tačiau Lemmy yra istorija apie žmogų, tokį, kaip ir mes, turinti viską, ko reikia kokybiškai dokumentikai.
9/10
Šiais laikais, kai viskas prieinama ir galima, net nesusimąstome, kad ne taip ir seniai, buvo laikai, kai už menkiausią nepatikusį pasisakymą galėjai gauti kulką į tarpuakį arba būti ištremtas iš tėvynės. Dabar visas patriotizmas atrodo kvailas, perdėtas ir nereikalingas, bet tiesą sako, kad nesugebame vertinti, kol neprarandame. Arba išvis neturime. Gūdžiais sovietų okupacijos laikais, žmonės gyveno po priešo priespauda, bijodami svajoti, bijodami būti laisvi.
kinoGIDAS 