Archive for the ‘Fantastinis’ Category


hobbitO, Tėve, mūsų…

1911 m. vasarą būsimasis Oksfordo universiteto studentas su 11 bendražygių atostogavo Šveicarijos Alpėse. Jaunuoliui subrendus jo kelionių prisiminimai susipynė šio vaizduotėje ir pagimdė įspūdingą pasakojimą. 1937 metais jau būdamas filologu ir Oksfordo universiteto profesoriumi visiems fantasy žanro mylėtojams J. R. R. Tolkienas padovanojo didingą ir kerintį nuotykį. Iš pat pradžių hobito Bilbo Beginso kelionė ten ir atgal turėjo būti eilinė knygelė paties profesoriaus vaikams, tačiau ši istorija neliko nepastebėta ir sulaukė ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų dėmesio, o jos populiarumas tapo katalizatoriumi įspūdingam „Žiedų valdovo“ epo gimimui. Dėl savo išskirtinio pasaulio ir įvairiaspalvių veikėjų J.R.R. Tolkieną pasaulis ėmė tituluoti fantasy žanro tėvu. (daugiau…)


https://i2.wp.com/i595.photobucket.com/albums/tt35/Izzo/cloud_atlas_ver2_xlg.jpgJiems sakė, kad šio kūrinio ekranizuoti neįmanoma, bet jie nesiklausė. Gimtinėje žiūrovai nesuprato ir neįvertino jų darbo. Toronto kino festivalyje jiems 10 minučių kino mylėtojai plojo atsistoję. Lietuvos kino elitas juostą rekomenduoja Matricos ir Bėk, Lola, bėk gerbėjams. Tačiau jis klysta. Šie žymus vardai – viso labo populiariausi jų režisieriams pasaulinį pripažinimą atnešę kūriniai. Matricos elementų užčiuopti galima, bet tai tik pora scenų ir futuristinė Korėja. Tokia, kokią įsivaizduoja ir kuria daugelis kino menininkų. Lolos čia pėdos seniai ataušę. „Debesų žemėlapis“ – juosta kino gurmanams, tokių darbų kaip „Ponas Niekas“ ar „Drugio efektas“ mėgėjams.

Tvirtinti, kad filmas skirtas vien kino gurmanams – klaidinga. „Transformerių“  ir „Matricos“ karta tikrai ras į ką pasižiūrėti, tik kaži ar norės klaidžioti po painų scenarijaus labirintą. O klaidžioti reikia. (daugiau…)


Siaubo žanras visada atrodė juokingas ir banalus, suštampuotas pagal tą patį šabloną, pametęs originalumą ir nė kiek nebauginantis. Žinoma pasitaikydavo ir išimčių, o 2010 metais, pavargęs nuo vienodų siaubo trilerių režisierius  Eli Craig’as iškepė siaubingai taiklią šio žanro parodiją – “Pats baisiausias Deilo ir Takerio filmas“.

“Namo girios glūdumoj“ komanda susisėmė visus stereotipinius siaubo žanro personažus ir nusprendė surengti šiems šou, siaubo žanrą paversdami savotišku cirku, veikėjus – jo marionetėmis.

Jeigu ne užmojai iš viso to padaryti komediją, Trobelė girios gūdumoj paskęstų tarp vienodų siaubo trilerių, bet į žanrą mėtomi akmenys, satyriškas režisierių požiūris, patys save pašiepiantys veikėjai, futuristiniai elementai ir tikram siaubui prideramą atmosferą kuriantys autoriai, iškelia (daugiau…)


Debiutuojantis režisierius Rupertas Sandersas pavargo nuo gražios ir laimingos snieguolės istorijos ir sugalvojo papasakoti tamsesnę ir niūresnę jos versiją. Atrodo viską jis padarė gerai, bet žinodamas, kad daug pinigų neuždirbs, pagrindiniam vaidmeniui pasikvietė Saulėlydžio žvaigždelę ir savo meilužę – Kristen Stewart, kurios pasirodymas, be abejonės, į kino sales sutraukė visas Saulėlydžio mylėtojas. O kad jų antroms pusėms nebūtų liūdna ir nereikėtų žiūrėti į saulėje blizgantį princą, šiam davė kirvį ir jo vaidmeniui pasirinko kylantį Keršytoją Chrisą “Torą“ Hemsworthą.

Deja režisierius stipriai prašovė, Snieguolės vaidmenį atiduodamas medinio veido savininkei. Nesvarbu ar Snieguolė nerūpestingai žaidžia su mergaite, krinta paslika nuo nuodingo obuolio, kovai bando įkvėpti savo karalystę ar kerta lemtingą smūgį piktajai pamotei – veido mimika ir emocijų kiekis atrodo padalintas iš nulio. Tuo tarpu (daugiau…)


Po visiškai patirto fiasko su kalbančiomis mašinytėmis, Pixaras grįžta įrodyti, kad tai tik vienas deguto lašas visoje statinėje. Žinoma gražu, kai realybė susipina su pasakomis, bet Pixaras niekada negarsėjo pasakomis, o visuomet sugebėdavo nustebinti išskirtine ir originalia istorija. Toks atrodė ir naujas jų darbas Karališka Drąsa – tamsi pasaka, tarytum nužengusi iš Brolių Grimų literatūros. Filmo pavadinimas, bei anonsai nuteikė dideliems žygiams. Tik tų žygių čia nė kvapo. Bent tokių, kokių norėjau. Tik stebuklai ir meškų fetišas. O gaila. Turint tokią “kietakiaušę“ veikėją kaip Merida ir pasaulį apipintą legendomis mažų mažiausiai buvo galima sudėlioti masinę mūšio sceną su Merida priešaky, ją paverčiant kažkuo panašių į legendinę Žaną d’Ark.

Nors pradžioje Pixaras žiūrovą lepina skoningu humoru ir aštriais nuotykiais, bet greitai viskas pasibaigia, o nevykęs scenarijus ima erzinti. Animacijos meistrų kaltinti neverta (daugiau…)