Kitą kartą, šalyje, kurios gimimą vis dar supa legendos, padangę skrodė slibinai, o miškuose bėgiojo kentaurai, namą pasistatė senis. Gyveno senis nuo algos iki algos, mat šalies Karalius buvo gobšus ir nors sakė, jog viską daro žmonių labui, iš tiesų kaupė kapitalą savo savimeilei patenkinti. Vertėsi senis žvejyba ir nors nuolat žuvim smirdėjo, karalystės moterų atsigint negalėjo. Žinojo senis, kad metai bėga, o jis nors ir sirpo kaip senas vynas, jaunystės dienos jau buvo praeity. Tarp vešlių plaukų atsispindėjo mėnesiena, o kadaise tvirtos rankos jau sunkiai meškerę nulaikydavo. Nutarė senis, jog laikas vestuves kelti, čiupo pirmą pasitaikiusią bobą ir apsivedė.
O boba buvo kaip boba. Įnoringa ir išdidi, tad seniui teko visus jos norus pildyti. Žinojo senis, kad ilgai neištemps, mat žuvies mažėjo, o metai alino kadais įspūdingą senio stotą ir kotą. Bobą nedirbo, valgyt negamino, o ir lovoj prasta buvo. Rūpėjo bobai mašina garaže ir kiaunė ant kaklo (daugiau…)