Archive for the ‘Mistinis’ Category


Ko reikia sumegzti pasiutusiai geram trileriui? Talentingo režisieriaus? Yra. Puikiai savo darbą išmanančių aktorių? Yra. Stipraus ir sukto scenarijaus? Yra.

Nors iš pažiūros filmas atrodo kurtas kaip vienas iš tų Merginos su Drakono Tatuiruote atvejų, kai išlepę “kinofanai“ tingi skaityti subtitrus, bet jei nekreipsim į tai dėmesio, iš Nemigos gavosi dar viena puiki juosta unikalioje Christopherio Nolano kolekcijoje, kurią žiūrint gal ir nepasijausime sėdintys ant adatų, o scenarijus nebus pernelyg šokiruojantis, bet susukta veiksmo eiga ir istorijos tvistai prikausto iki paskutinių minučių. Už tai reikia girti ne tik režisierių ir scenaristą, įmantriai besileidžiančius į žmogiškumo ir moralės gelmes, bet ir meistriškai puolusį farą suvaidinusį Alą Paccino ir nekalto veido žudiką Robiną Viljamsą.

8/10

Reklama

Prieš keletą metų Rodrigo Cortesas bandė visus pavergti (išsireikšiu ne savais žodžiais, nes visiškai tam nepritariu) įtempto siužeto trileriu – Buried, kuris nekėlė nei įtampos, nei likau sužavėtas Ryano Raynoldso vaidyba. Raudonose Šviesose režisierius pasikvietė puikų įvairių kartų aktorių kolektyvą ir užsimojo demaskuoti įvairaus plauko šarlatanus, mediumus ir ekstrasensus. Kandi, kiek ironiška,  pirmoji juostos pusė puikiai juda šia linkme, keldama susižavėjimą tiek scenarijaus idėjomis, tiek personažais.

Nežinau ar režisieriui pritrūko patirties, gal fantazijos, bet šmaikštūs apsišaukėlių gaudymai ima virsti kažkuo panašiu į mistinį trilerį, kuriam filmo eigoje neužtenka tiek trileriui būdingos įtampos, tiek ir tos pačios mistikos. Siužeto tvistas atrodo neblogai, bet jo išpildymas silpnas ir neišbaigtas. Priimtiną kulminaciją gadina prastai parašytas scenarijus (bent jau paskutinės minutės). Idėjų stygius? Noras moralizuoti neapsisprendusią jaunają kartą? Nežinau. Nuvylė. (daugiau…)


Timas Burtonas visuomet sugebėjo nustebinti, sukurdamas ryškiomis spalvomis nupieštą pasaulį, o savo mėgstamiausią žvaigždę – Jonny Deppą, paversdamas vis kitokiu personažu, kuris po pastarojo prisilietimo nepalieka abejingų išskirtiniam aktoriaus talentui. Bet kaip ir visi geri dalykai, taip ir Burtono fantazija pasirodo turi ribas. Visas jo tapomas, šiuo atveju, tamsos pasaulis atrodo jau ne kartą matytas, išgyventas. Lyg ta pati scena, tik su kitais personažais.

Nors filme gausu įvairių simbolių ir asociacijų, o dviejų, visiškai skirtingų, šimtmečių priešpriešos vaizdavimas, pagardintas nieko nenutuokiančiu Deppo personažu kelia šypsnį, bet to neužteko, kad juosta pakiltų į didesnes aukštumas.

Galvą lenkiu už į kino ekraną gražintą galantišką ir rafinuotą vampyrą, (daugiau…)


Nesu didelis siaubo žanro mėgėjas. Gal dėl to, kad netenka pamatyti filmo, kuris ištesėtų tai, ką žada, o gal dėl dažniausiai pasitaikančio silpno scenarijaus. Moters Juodais Drabužiais anonsas atrodė būtent tai, ko ieškojau ir, prisipažinsiu, sukėlė nubėgančių šiurpuliukų bangą. Apmaudu, bet žiūrint filmą tokių emocijų nepatyriau. Gal kaltas tinkamos atmosferos nesusikūrimas, gal neįtikinamas Danielio Radcliffo amžius. Filmas daugiau remiamas atmosfera ir išgyvenimais, jausmais, režisierius sėja paniką ir baimę. Dėl to nukenčia scenarijus ir veikėjai. Dialogų stygių būtų galima kompensuoti vaizdais, bet turbūt būtent dėl to ir jaučiasi neišbaigtumas. Dedu pliusą už darbo rimtumą, už tai, kad tai išties siaubo filmas, o ne madinga atvirų skerdynių ir vidaus organų demonstracija.

Palyginimui, amerikiečių serialas Supernatural sukėlė daugiau siaubo ir įtampos, nei bet kuris matytas, taip vadinamas, (daugiau…)


Iš Fincherio diriguotų orkestrų iki šiol teko susidurti vos su 3. Pribloškiantis ir nuraunantis Kovos Klubas, turbūt, kad nesu didelis Morgano Freemano gerbėjas, nelabai sužavėjęs Se7en ir stipriai pervertintas Socialinis Tinklapis. Būtent dėl to skeptiškai ir prieštaringai žiūrėjau ir į naujausią Fincherio projektą.

Knygų neskaičiau, užtat esu susipažinęs su švedų ekranizuota “Millenium“ trilogija ir Noomi Rapace įkūnyta Lisbeth. Nežinau, kuri aktorė geriau atliko savo darbą, bet pirminę nuomonę apie Rooney Mara teko pakeisti.

Paties filmo įžanga kiek lėta ir nuobodi, o gal tiesiog jau matyta, tad čia viršų ima prisiminimai iš švedų versijos, bet Fincheris nepasiruošęs būti nustelbtas ir duoda stiprų atkirtį supildamas daugiau detalių iš knygos, nei tai padarė Nielsas Ardenas Oplevas, šitaip labiau atskleisdamas tamsų ir atgrasantį Lisbeth charakterį ir pagardindamas istoriją keliais įdomesniais nutikimais. Gaila, kad žiūrint vis neapleido mintys lyginant Oplevo ir Fincherio interpretacijas, tad didžiausią malonumą patirs neturėję jokios išankstinės pažinties su Lisbeth.

8/10


Nežinau, ar gera mintis pažintį su Larsu von Trieru pradėti nuo vieno iš kontraversiškiausių jo filmų, kurį, išduosiu, iki galo ištvers tik stipriausi.

Nuo pat pradžių žinojau, kad šis režisierius padarys viską, kas prieštarauja šilto ir draugiško kino normoms, bet tokių kraštutinumų ir estetikos ribų peržengimo niekada nebūčiau susapnavęs. Antikristas sugriauna viską, kas yra tyra ir malonu, suardydamas žiūrovo vidinę harmoniją, priversdamas bjaurėtis ne tik filmu, bet ir pačiu režisieriumi. Bjaurėtis arba žavėtis. Žavėtis iškreiptu von Triero pasaulio vaizdu, žmogiškų vertybių išniekinimu, nuostabiu kinematografijos spektakliu ir religija, tokia, prie kokios mes nesame įpratę.

Antikriste von Trieras rodo rojų Šėtono akimis, visą pasaulį nudažydamas šaltomis ir blankiomis spalvomis, garsu sukurdamas atmosferą, kurioje net nepajusite kaip jūsų kvėpavimas lėtėja, o atodūsiai darosi vis gilesni ir gilesni.

9/10