Ko reikia sumegzti pasiutusiai geram trileriui? Talentingo režisieriaus? Yra. Puikiai savo darbą išmanančių aktorių? Yra. Stipraus ir sukto scenarijaus? Yra.
Nors iš pažiūros filmas atrodo kurtas kaip vienas iš tų Merginos su Drakono Tatuiruote atvejų, kai išlepę “kinofanai“ tingi skaityti subtitrus, bet jei nekreipsim į tai dėmesio, iš Nemigos gavosi dar viena puiki juosta unikalioje Christopherio Nolano kolekcijoje, kurią žiūrint gal ir nepasijausime sėdintys ant adatų, o scenarijus nebus pernelyg šokiruojantis, bet susukta veiksmo eiga ir istorijos tvistai prikausto iki paskutinių minučių. Už tai reikia girti ne tik režisierių ir scenaristą, įmantriai besileidžiančius į žmogiškumo ir moralės gelmes, bet ir meistriškai puolusį farą suvaidinusį Alą Paccino ir nekalto veido žudiką Robiną Viljamsą.
8/10
Prieš keletą metų Rodrigo Cortesas bandė visus pavergti (išsireikšiu ne savais žodžiais, nes visiškai tam nepritariu) įtempto siužeto trileriu – Buried, kuris nekėlė nei įtampos, nei likau sužavėtas Ryano Raynoldso vaidyba. Raudonose Šviesose režisierius pasikvietė puikų įvairių kartų aktorių kolektyvą ir užsimojo demaskuoti įvairaus plauko šarlatanus, mediumus ir ekstrasensus. Kandi, kiek ironiška, pirmoji juostos pusė puikiai juda šia linkme, keldama susižavėjimą tiek scenarijaus idėjomis, tiek personažais.
Timas Burtonas visuomet sugebėjo nustebinti, sukurdamas ryškiomis spalvomis nupieštą pasaulį, o savo mėgstamiausią žvaigždę – Jonny Deppą, paversdamas vis kitokiu personažu, kuris po pastarojo prisilietimo nepalieka abejingų išskirtiniam aktoriaus talentui. Bet kaip ir visi geri dalykai, taip ir Burtono fantazija pasirodo turi ribas. Visas jo tapomas, šiuo atveju, tamsos pasaulis atrodo jau ne kartą matytas, išgyventas. Lyg ta pati scena, tik su kitais personažais.
Nesu didelis siaubo žanro mėgėjas. Gal dėl to, kad netenka pamatyti filmo, kuris ištesėtų tai, ką žada, o gal dėl dažniausiai pasitaikančio silpno scenarijaus. Moters Juodais Drabužiais anonsas atrodė būtent tai, ko ieškojau ir, prisipažinsiu, sukėlė nubėgančių šiurpuliukų bangą. Apmaudu, bet žiūrint filmą tokių emocijų nepatyriau. Gal kaltas tinkamos atmosferos nesusikūrimas, gal neįtikinamas Danielio Radcliffo amžius. Filmas daugiau remiamas atmosfera ir išgyvenimais, jausmais, režisierius sėja paniką ir baimę. Dėl to nukenčia scenarijus ir veikėjai. Dialogų stygių būtų galima kompensuoti vaizdais, bet turbūt būtent dėl to ir jaučiasi neišbaigtumas. Dedu pliusą už darbo rimtumą, už tai, kad tai išties siaubo filmas, o ne madinga atvirų skerdynių ir vidaus organų demonstracija.
Iš Fincherio diriguotų orkestrų iki šiol teko susidurti vos su 3. Pribloškiantis ir nuraunantis Kovos Klubas, turbūt, kad nesu didelis Morgano Freemano gerbėjas, nelabai sužavėjęs Se7en ir stipriai pervertintas Socialinis Tinklapis. Būtent dėl to skeptiškai ir prieštaringai žiūrėjau ir į naujausią Fincherio projektą.
kinoGIDAS 