Miuziklai yra ypač retas ir sudėtingas patiekalas ant plataus Holivudo stalo, todėl kartą į kelis metus pasirodantys kūriniai vertinami su didžiule pagarba ir susižavėjimu, dažnai pro pirštus praleidžiant esmines ir kritines ne tik žanro, bet ir aktorystės, bei dainavimo klišes.
Viktoro Hugo „Vargdieniai“ jau ne pirmą kartą žengia į kino ekraną, o istorijoje ši, visame pasaulyje, garsi novelė yra įgavusi begalę formų. 2010 m. laimėjęs 4 prestižinius apdovanojimus už jau kultine tapusią dramą „Karaliaus kalba“, Tomas Hooperis meta sau naują iššūkį ir ryžtasi dar kartą į kino ekranus perkelti „Vargdienių“ istoriją.
Paprastai kino miuziklai statomi studijoje įrašant muzikines partijas ir jas nušlifuojant iki tobulybės, tačiau, atrodo, T. Hooperis nori dar vieno oskaro, todėl savo sukviestiems aktoriams liepė dainuoti gyvai (daugiau…)
Vos perskaitęs scenarijų, Johnny Deppas žinojo koks absurdiškas ir keistas bus šis filmas, bet nenorėdamas visą gyvenimą būti TV serialo saldainiuku sutiko filmuotis Johno Waterso miuzikle. Galutinis rezultatas gavosi panašus į tą, kurio tikėjosi ir filmo žvaigždė, visgi Cry-Baby išėjo pilnas įvairių senuose filmuose sutinkamų simbolių, Beni Hilo Šou lygio humoro, lėkštų dialogų, bet taikliai pavaizduotų įvairiausio plauko stereotipų ir situacijų, svaiginančio šėlsmo ir patrakusio, paties Johnny Deppo atliekmo, rokenrolo. Tokio, kaip ir tas jaunatviškas maksimalizmas, kuriuo užsikrėtę visi maištaujantys paaugliai.
Visuomet buvau didelis juostų apie muziką mėgėjas, tik miuziklai niekada neįėjo į mano mėgstamų filmų kategoriją, vis gi Across the Universe jau senokai buvo įrašytas į mano planuojamų žiūrėti sąrašą.
kinoGIDAS 