Archive for the ‘Superherojai’ Category


Kino pasaulis matė daug bandymų į didijį ekraną perkelti komiksų herojus, bet visi šie bandymai dažniausiai pasižymėdavo banaliomis muštynėmis, prideramu specialiųjų efektų panaudojimu ir gėrio, bei blogio akistata, kurios pabaigoje gėris triumfuodavo, sutrypdamas savo oponentą. Niekas nebandė krapštyti giliau, nebandė komiksų personažams suteikti asmenybės, nagrinėti žmogiškumo, visuomenės ir moralės temų.

Christopheris Nolanas, puikiai išmanydamas psichologiją ir jau ne kartą tai įrodęs savo filmuose, ėmėsi režisuoti vieną įdomiausių DC visatos personažų ir 2005 metais padovanojo pirmąją Tamsos Riterio trilogijos dalį, kuri pakėlė komiksų herojų filmų kartelę. Režisierius ne tik, kad sukūrė vidinių konfliktų draskomą Briuso Veino asmenybę, bet šarmo suteikė ir Betmeno priešininkams, eilinius niekšus paversdamas charizmatiškais ir maniakiškais antagonistais, o pamatus statydamas vidiniame žmogaus pasaulyje, (daugiau…)


Galiu drąsiai teigti, kad superherojų filmai lenda iš lėkštų XXI a. pradžios blokbusterių rėmų ir sugeba pasiūlyti šį tą daugiau, nei pinigus renkantys specialieji efektai, gražūs berniukai ir papingos mergaitės. Už tai reikia dėkoti  Christopheriui Nolanui, nes kaip kadaise Matrica, kėlė spec. efektų, taip dabar Tamsos Riteris kelia superherojų filmų kartelę.

Naujasis Voras iš tiesų bando lygintis su Nolanu ir nesiruošia pasakoti nuobodžios Piterio Parkerio kasdienybės, nepainioja žiūrovo į apseilėtą meilės voratinklį ar asmeninius, neįdomius ir tūkstančius kartų matytus veikėjų santykius. Didžiausias dėmesys, kaip ir pridera, skiriamas pačiam Vorui ir Parkerio tapimui vienu spalvingiausių Marvel visatos superherojų. Visi tie santykiai egzistuoja kaip paraleli linija, per daug neįtakojanti pagrindinės istorijos baigties, o visas dėmesys sutelkiamas veikėjų charakterių vystymuisi. (daugiau…)


Visuomet girdžiu nuomonę, kad superherojų filmai esą lėkšti ir kuriami vien dėl pinigų. Nors Nolanui beveik pavyko išlįsti iš tų rėmų, “didieji“ kino kritikai nesiliauja į juos kišti kone kiekvieną Marvel Studijos filmą. Aišku jie teisūs, bet jų vertinimo standartai toli gražu neteisingi. Visiškai nėra prasmės lygiagrečiai statyti Donie Darko ar kitą tokio kirpimo darbą su X-menų ar bet kuriuo kitu superherojų filmu. Aišku Žalioji “Lempa“ stipriai prasilenkė su bet kokiais kokybės standartais ir jį net sunku lyginti su kitais komiksais remtais projektais.

Tuo tarpu Keršytojai rodos lipa iš nusistovėjusių normų, sujungdami viską, ką iki šiol matėme. Vampyrų Žudikės Buffy režisierius pasiėmė Toro dievybę, Kapitono Amerikos dvasią, kandų Starko sarkazmą, Juodosios Našlės seksualumą ir Halko mastu kaip Sakalo Akis taikliai šovė į patį aukso vidurį, palikdamas troškulį ir norą visą tai žiūrėti dar kartą.

9/10


Kapitonas Amerika, tai dar viena istorija apie lūzerį, tapusį herojum, tik skirtumas tas, kad lūzeris čia ne verkšlenantis ir savo gyvenimu besiskundžiantis nevykėlis, o stiprios valios ir ryžto kupinas paliegėlis. Bet amerikiečiai nebūtų amerikiečiais, jeigu nenorėtų visur būti geriausi, o II Pasaulinis karas tinkamiausia vieta parodyti savo pranašumą.

Jau ne kartą Holivudas suko juostas apie tai, kaip vokiečiai bandė imtis nelegalių ir amoralių būdų, kad karo baigtis būtų palanki jiems, bet visada herojus iš Amerikos užbėgdavo jiems už akių. Ne kitaip yra ir čia, bet džiugina bent tai, kad Kapitonas Amerika atspindi ne kiek amerikietišką nacionalizmą, kiek herojaus asmenybę ir jausmus ir nesvarbu ar tai paprastas kareivis, ar raumenų kalnas, paguldantis ištisą kuopą.

Daugeliui filmas gali pasirodyti lipšnus, holivudiškas ir pananašiai, bet man negaila praleisto laiko jį žiūrint. Gal balas turėtų būti menkesnis, bet ranka nekyla rašyti mažiau.

8/10


Ryanas Reynoldsas arba Halas Džordanas – eilinis, praeities demonų kamuojamas, vyrukas iki kol vieną dieną  “nevykėlio“ gyvenimą, kaip jau įprasta, pakeičia nežemiškos jėgos. Veikėjas gauna super galių  ir vietoj eilinio lūzerio, turim drąsų visatos gelbėtoją.

Iš visiškai nesvarbu ar sugebėsite pro akis praleisti vis tą patį, pasikartojantį, super herojų atsiradimo šabloną, Green Lantern tėra dar vienas “save the cheerleader, save the world“ tipo filmas, galintis pasiūlyti tik daugybę šiai dienai niekuo ypatingų specialiųjų efektų, trimačių ateivių ir kitų šiuolaikinių standartų.

3/10