Japonų kine Godzilla gimė iš mažo žvejų laivo, pavadinto „Lucky dragon“ arba „Laimingasis drakonas“. 1954 metų kovo 1-os rytą 23 žvejų įgula išplaukę žvejoti netyčia pateko į amerikiečių Hidrogeninės bombos bandymo teritoriją. Visa laivo įgula apsinuodijo radiacija ir ilgainiui mirė. Šis incidentas sukėlė krizę Japonijos žvejybos pramonėje. Be abejonės, amerikiečiai bijodami, jog yla išlįs iš maišo, neigė bet kokius pareiškimus apie atominių ginklų bandymus, tačiau sutiko japonams sumokėti, anais laikais didelę, 2 milijonų dolerių kompensaciją. Bet japonams to neužteko. Šio „(Ne)laimingojo drakono“ incidentą jie pavertė visa niokojančiu monstru – Gojira. Gojira arba Godzilla simbolizavo Japonijos atominio karo baimę.
Per 60 gyvavimo metų Godzilla tapo ir žmonijos didžiausiu prakeiksmu ir gelbėtoju. Susirungė ir nugalėjo ne vieną monstrą iš kosmoso, bei 1995 m. atgulė amžinojo poilsio. Šis monstras tapo vienu įsimintiniausių bei įspūdingiausių kino ikonų.
60 metų lėlėmis ir animatronika kvėpavusi Godzilla pati prašėsi prikeliama dar sykį. Tik šį kartą su visais prideramais specialiaisiais efektais ir Holivudui būdinga pompastika. Tik Godzilla nesitikėjo, jog pateks į „žalio“ ir patirties neturinčio režisieriaus Gareth‘o Edwards‘o rankas. O šios rankos turi daug didesnę griaunamąją galią, nei pati Godzilla.
Pradėti reikėtų nuo to, jog juostos scenarijus skirtas net ne Godzillai ar dviem monstrams. Tai kareivio, patekusio į mūšio lauką, kelionė namo pas žmoną ir sūnų, kurią galų gale vainikuoja visagalė meilė. Visi, kurie atėjo pasižiūrėti į naujai atgimusią Godzillą turės pusantros valandos kęsti šunis ir sraigtasparnius, mat pati Godzilla pasirodo likus apie pusvalandžiui iki dvi valandas trunkančio filmo titrų.
Keista, žinant ko susirinkome ir ko tikimės. Kai to negauname, pasiekiame tokį lygį, kad mums paprasčiausiai neberūpi pasirodys Godzilla ar ne. Jeigu režisierius siekė būtent to, savo tikslus jis įvykdė nepriekaištingai. O Godzilla pasirodo. Jos pasirodymas – įspūdingas. Tačiau kaip ir minėjau, po pusantros valandos veikėjų melodramų, neturinčių jokios įtakos juostos siužeto eigai bei atomazgai, mums tiesiog neberūpi.
Į kino teatrus režisierius viliojo įspūdingais treileriais, specialiais efektais ir AMC seriale „Bręstantis blogis“ išpopuliarėjusiu amerikiečių aktoriumi – Bryan‘u Cranston‘u. Apmaudu, tačiau Cranston‘as tebuvo antis, į kino teatrus privilioti aktoriaus ir serialo fanams. Jo personažas greit miršta.
Dėl siaubingo scenarijaus ir prastos režisūros Godzillos prisikėlimą norisi kuo greičiau pamiršti ir tikėtis, jog kada nors atsiras režisierius, kuriam šis monstras reikš daugiau nei pilnos kišenės, o Godzilla susilauks prideramos ekranizacijos ne vien iš vizualiosios pusės.
Pamąstant, filmas turėtų patikti kino snobais save laikantiems žiūrovams. Tačiau praprastiems kino mėgėjams, atėjusiems pasižiūrėti į Godzillą teks stipriai nusivilti. Gareth‘o Edwards‘o vizija tėra laiko, pinigų ir nervų švaistymas.
2/10
Man tai nuosirdziai gaila taves. Belekokias nesamones stumi. Paskaitau kartais reviews pasijuokt, bet srsly Izzo. Negi tiek nori but kazkoks wanna be kritikas ar istikro toks apgailetinas esi?;D
Taip, aš apgailėtinas, nes turiu skonį, atsiprašau.
2 balai :D oho. Blogiau nei koks After Earth.
Nors filmas tikrai nekoks. Nesu matęs originalių filmų apie godzilą, tų prieš 60 metų darytų, tad man tai buvo nežinoma istorija. Bet gal čia filmas kaltas, nelabai ir sudomino. Siužetas toks prastas, turėtų būti filmas apie veikėjus, jų išgyvenimus, bet viskas taip dirbtina ir su klišėmis. Johnson su Olsen gal tris emocijas parodo per visą filmą, Cranstonas su Watanabe tokie jau patyrę, bet per savo ekrano laiką tik pirmasis parodo įdomesnį veikėją. Tik, kad mažai to laiko. Žodžiu, šeimos istorija manęs neprivertė įsijausti, bet gal čia mano problema. Stipriausios vietos tik Godzilos pasirodymai. Efektinga, įspūdinga. Tik, kad tamsoje viskas daugiausia. Gal tikėtasi, kad mažiau matysis dirbtinumas efektų.
O šiaip, pvz kitų filmų naujų Noah, Spder Man ar X-men matyt neteko? Turbūt irgi nieko ypatingo kaip ir su šiuo.
Teko, teko tik neaprašiau. Aptingau. Galbūt reikėtų toliau vesti blogą.
Kalbant apie minėtus filmus. Noah patiko. Ne iš tų, kuriuos norisi stipriai girti, bet pažiūrėti verta. Aronofskis afterall. Puiki techninė pusė ir režisūra. Ypač evoliucijos teorija. Jeigu matėte, suprantate apie kurią sceną kalbu. Russellas Crowe ko gero sukūrė vieną geriausių vaidmenų savo karjeroje. Tinka jam istoriniai/biblijiniai (įvardinkite kaip norite, neprašausit) personažai.
Spider-man nuvylė. Prisipažinsiu, jog skaitau komiksus ir esu susipažinęs tiek su veikėjais, tiek su jų istorijom, tad tęsinys buvo visiška priešingybė tam, ko tikėjausi ir laukiau. Labai prasti Voro priešai. Nykūs, neįdomūs ir mums visiškai jie nerūpi. Daug logikos klaidų, net superherojų žanre. Andrew su Emma įžiebia stipria kibirkštį, bet stebėti jų santykius atsibodo. Filmas per ilgas. Galvą lenkiu prieš patį Vorą ir kiekvieną sekundę, su juo. Veiksmo scenos fantastiškos.
Kalbant apie X-menus, visi tvirtina, kad tai geriausias franšizės filmas. Drįstu prieštarauti. Asmeniškai “First Class“ man patiko labiau. Fasbenderis nuostabus. Bet Fasbenderis visur nuostabus. Tikėjausi kiek kitokio filmo, todėl šiek tiek nusivyliau, bet imant visumą, rezultatas nėra blogas. Kaip ir minėjau, turbūt dėl pomėgio komiksams, pasidariau pernelyg kritiškas ir išrankus “Marvel“ filmams.