Redirected/ Už Lietuvą! (2014)

Lietuviai Emilį Vėlyvį mėgsta. Mėgsta, kadangi jo filmai nereikalauja jokios aktyvesnės smegenų veiklos. Tuo tarpu Vėlyvis mėgsta Guy Ritchie. Ar bent toks įspūdis susidaro žiūrint jo filmus, kurie atrodo įkvėpti pirmųjų britų režisieriaus darbų „Lock Stock & Two Smoking Barrels” ir “Snatch”. Dar jis mėgsta ir Tarantino. Tačiau šio režisieriaus bruožų Vėlyvio kūryboje mažiau. Nepaisant to, kurdamas savo filmus jis atiduoda duoklę savo įkvėpėjams.

„Zero“ dualogija buvo susukta būtent pagal Guy Ritchie formulę. Šią formule vadovaujasi ir naujasis režisieriaus projektas „Redirected/Už Lietuvą!”. Filmui prasidėjus galima pagalvoti, jog stebime dar vieną Guy Ritchie projektą, mat E. Vėlyvis pagrindinius vaidmenis šį kartą atidavė britiškam kolektyvui. Tarp jų – to paties Guy Ritchie mėgstamas britų kino chuliganas – Vinnie Jones.

O chuligano etiketė Vinnie klijuojama ne vien dėl

RED 2 / Rizikinga Erzinti Diedukus 2 (2013)

2010 metais kino pasaulį sudrebino ir žiūrovų simpatijas susišlavė vokiečių kilmės režisierius Robertas Schwentke, kuris tėškė antausį visoms senstančioms ir „Nesunaikinamoms“ kino legendoms, parodydamas kaip iš tiesų sidabriniame ekrane (ne)reikia, elgtis su senstančiomis kino žvaigždėmis.

Pirmoji ir pagrindinė režisieriaus taisyklė: Diedukų erzinti negalima. Ji pasiteisino ir tapo unikalia veiksmo ir kriminalo komedija. Fanai giliai širdyse ėmė laukti tęsinio. Ir sulaukė.

Tik šį kartą diedukams dirigavo nebe Schwentke, o niekam nežinomas Dean‘as Parisotas. Daugiausia prie serialų ir televizijai skirtų filmų kūrimo dirbęs režisierius gavo išskirtinę progą dirbti su Holivudo legendomis ir nagus prikišti prie ypač sėkmingo „Rizikinga Erzinti Diedukus“ tęsinio.

Trance / Transo Būsena (2013)

Britų kilmės režisierius, senų kino tradicijų mylėtojas ir puoselėtojas Danny Boyle‘as į kino padangę kilti ėmė vos debiutavęs, bet tarptautinę sėkmę kino kūrėjui atnešė Iano Welsho knygos “Traukinių žymėjimas“ ekranizacija, po kurios režisieriui atsivėrė durys ir toliau puoselėti taip mėgstamas kino tradicijas.

Smurtas ir erotika yra bene pagrindiniai ir skiriamieji Boyle‘o filmų atributai, mat dabartine kino rinka pasipiktinęs režisierius pakęsti negali filmų reitingavimo sistemos ir žiūrovo akims draugiško kino. Pasak paties Boyle‘o, šiandieniniai kino kūrėjai išsižada smurto ir erotikos bijodami nepatikti žiūrovams, tačiau sutikite, kad tinkamai ir skoningai panaudoti, šie elementai gali pagardinti bet kurį kino žanrą.

Techniškai – transas ir hipnozė gali būti labai galingi ir nežabojami ginklai, būtent tai ir bando įrodyti Danny Boyle’as

Pain & Gain / Kultūristai (2013)

Dauguma kino snobų Michaelą Bayų laiko ir vadina netikusio ir neintelektualaus kino kūrėju, kaltindami režisierių lėkštais siužetais ir tyčiodamiesi iš jo tariamai menko talento. Tačiau snobams kino Bayus ir nestato. Savo publika, jis pasirenka pilkąją masę ir visus, norinčius atsigauti nuo sudėtingų scenarijaus vingių ir komplikuotų personažų. “Pašėlę vyrukai“, “Transformeriai“ ir dabar “Kultūristai“ – tai ne toks kinas, kuris skina Oskarus, tačiau žmonėms jo reikia, o šį kartą jį ir dovanoja Michaelas Bayus.

“Kultūristai“ – tai tikra istorija paremtas pasakojimas apie tris mėsos gabalus, kurie trokšta lengvų pinigų ir nerūpestingo gyvenimo, tačiau sąžiningai dirbant turtų nesusikrausi, ypač jei jūsų raumenų masė yra atvirkščiai proporcinga intelektui. Vienas iš tokių proto guzų surezga paprastą planą – pagrobti turtingą savo klientą ir mainais į šio laisvę, pasisavinti visą jo turtą. Čia ir prasideda “intelektualių“ situacijų komedija.

Gangster Squad / Gangsterių Medžiotojai (2013)

Buvo laikai, kai kino ekrane karaliavo ne  raumeningi „bajevykų“ herojai, o iš nuarų nužengę gangsteriai. Tais laikais herojais tapdavo ne teisuoliai didvyriai, o už įstatymo stovintys vyrai. Anais laikais į padanges iškilo dabar gyvomis legendomis tituluojami aktoriai ir režisieriai, tačiau prasidėjus kompiuterių erai ši kino niša tapo apleista, o gangsteriai ne tik, kad išsigimė į apsmukusiomis kelnėmis žargonu vapenančias gaujas, bet  ir į sidabrinį ekraną grįždavo vis rečiau.

Nors per pastarąjį dešimtmetį pasitaikydavo bandymų prikelti šį užmirštą kino žanrą, o tarp šiuolaikinių banditų kino papuldavo ir keli ketvirtą dešimtmetį menantys mafijozų trileriai, tik „Visuomenės priešai“ sugebėjo grąžinti į užmirštus gangsterių laikus. 2012 metų ruduo tapo tikru džiaugsmu šios kino terpės gerbėjams. Pasirodė sausojo įstatymo laikus menantis trileris „Virš įstatymo“, šiandieninę banditų situaciją piešiantis „Kazino apiplėšimas“,