Pastaruoju metu kine ypač suklestėjo mistinės fantastikos žanras. Vampyrai, vilkolakiai, zombiai. Pagal Stephennie Meyer parašytą romaną ekranizuota „Saulėlydžio“ saga sulaukė tiek daug meilės, jog per jos gyvavimo metus buvo sukurtas jau nesuskaičiuojamas kiekis vampyrų tematikos kino. Vieni skirti toms pačioms Stephennie Meyer gerbėjoms, kiti – visiems, kas dar prisimena kaip iš tiesų atrodė vampyrai. „Saulėlydžio“ sagai pasibaigus, baigėsi ir vampyrai, jų vietą užimti bando zombiai.
Iš stambesnių projektų, šiemet jau pasirodė satyriška zombio ir mergelės meilės istorija „Šilti kūnai“ ir klasikinio „Piktieji numirėliai“ perdirbinys, o populiarus AMC televizijos serialas „Vaikštantys numirėliai“ rudenį pradės skaičiuoti jau ketvirtąjį sezoną.
Ne veltui užsiminiau apie 2003 metais leisti pradėtą, (daugiau…)
Siaubo žanras visada atrodė juokingas ir banalus, suštampuotas pagal tą patį šabloną, pametęs originalumą ir nė kiek nebauginantis. Žinoma pasitaikydavo ir išimčių, o 2010 metais, pavargęs nuo vienodų siaubo trilerių režisierius Eli Craig’as iškepė siaubingai taiklią šio žanro parodiją – “Pats baisiausias Deilo ir Takerio filmas“.
Siaubo žanras niekada neatrodė įdomus, juo labiau išskirtinis ir originalus. Dažniausiai tai eilinės paauglių skerdynės miške pastatytoje trobelėje, apsėstame name ar panašaus plauko kitoje prakeiktoje vietoje. Režisierius Orenas Pelis nutarė, kad laikas sulaužyti stereotipus ir į visą šį reikalą pažiūrėti per namų kamerą. Idėja atrodo nebloga ir daug žadanti, bet iš to sunoko iki galo nepalaistytas vaisius.
Nesu didelis siaubo žanro mėgėjas. Gal dėl to, kad netenka pamatyti filmo, kuris ištesėtų tai, ką žada, o gal dėl dažniausiai pasitaikančio silpno scenarijaus. Moters Juodais Drabužiais anonsas atrodė būtent tai, ko ieškojau ir, prisipažinsiu, sukėlė nubėgančių šiurpuliukų bangą. Apmaudu, bet žiūrint filmą tokių emocijų nepatyriau. Gal kaltas tinkamos atmosferos nesusikūrimas, gal neįtikinamas Danielio Radcliffo amžius. Filmas daugiau remiamas atmosfera ir išgyvenimais, jausmais, režisierius sėja paniką ir baimę. Dėl to nukenčia scenarijus ir veikėjai. Dialogų stygių būtų galima kompensuoti vaizdais, bet turbūt būtent dėl to ir jaučiasi neišbaigtumas. Dedu pliusą už darbo rimtumą, už tai, kad tai išties siaubo filmas, o ne madinga atvirų skerdynių ir vidaus organų demonstracija.
Po filmo pasirodymo įvertinimai buvo neįtin palankūs Kubrickui, bet laikui bėgant žmonių nuomonė ėmė keistis. Nesuprantu kaip, turbūt pagal garsiausią Styveno Kingo novelę statytas ir vienu geriausiu visų laikų siaubo filmų tituluojamas Švytėjimas sugebėjo IMDb gauti 8.5 balo įvertinimą. Paties Kingo teigimu, Kubrickas visiškai nesugebėjo pajusti knygos šiurpulio ir užuot pastatęs siaubo filmą apie klaustrofobišką viešbutį, juostos pamatus sulipdė ant veikėjų charakterių.
kinoGIDAS 